Viename iš XIII a. vitražų Kenterberio katedros Trejybės koplyčioje vaizduojamas Prisikėlimas. Vitražui kaip meno kūriniui atsiskleisti visada padeda šviesa. Spinduliai nutvieskia spalvotą stiklą panašiai kaip Viešpaties dangiška šviesa apšviečia Išgelbėjimo istorijos pasakojimus, kad jie kalbėtų kiekvienai kartai. Kaip ir vitražų, mūsų gyvenimo tikroji prasmė išsiskleidžia tik Dievo šviesoje.
Dailininkas Eugène Burnand kviečia mus kartu su Petru ir Jonu Velykų rytą bėgti prie tuščio kapo. Aušra tviskančio dangaus fone Petras su Jonu skubinasi Jėzaus palaidojimo vietos link. Petras, vyresnis, barzdočius, vilki tamsesnius drabužius ir jo veido išraiška sudėtingesnė. Šio vyro veidas pasakoja apie Kančios patirtį: sukrėtimą ir nerimą, baimę ir neviltį, kaltę ir širdgėlą. Petras, išgyvenęs šias patirtis, yra suvargęs. Kūnu jis bėga prie kapo, bet dvasia kupina prieštaravimų. Petras baiminasi blogiausio: kad kūnas dingęs, drįsta viltis, bet yra draskomas viduje, kad išsižadėjo Viešpaties. Kas, jeigu kūnas pavogtas - kada šie kankinantys įvykiai liausis? O kas, jeigu Jis prisikėlė? Kas dabar bus?
Triumfuojantis Kristaus pasirodymas Pjero dela Frančeskos "Kristaus Prisikėlime" (apie 1460) šį Velykų sekmadienį kviečia pasvarstyti, ką Jo pergalė reiškia ne tik Bažnyčiai, bet ir visam pasauliui.