Skanauti akimirkas

Seniai norėjau pagaminti stratą, bet vis neturėjau tam laiko. Man sakė, kad lengva, ir tikrai - nėra sunku, vis dėlto reikia laiko pjaustyti, raikyti, šlakstyti, sluoksniuoti. Pandemijai šiek tiek sulėtinus tempą, nusprendžiau atsiversti receptą. Ingredientus paruošiau iš anksto. Į įkaitintą keptuvę su sviestu subėriau smulkiai supjaustytus svogūnėlius - pasklido sodrus aromatas. Maišiau svogūnėlius svieste ir mėgavausi aromatu.

Apetitą žadinantis kvapas greitai pasklido po namus. Svogūnėliai kepė vos pora minučių, o mano vyresnysis, paauglys, jau atidundėjo laiptais. "Ką gamini?" - susijaudinęs paklausė jis, palinkęs virš manęs. "Stratą. Dar teks palūkėti". "A, nu gerai", - ir jis pradingo, viltingai išsišiepęs.

Maždaug po poros valandų mes susirinkome prie stalo. Stebint, kaip šeima mėgaujasi maistu, mane užplūdo gilus džiaugsmas. Prisimenu tą patį džiaugsmą mamos veide, kai mes ragaudavome jos patiekalus. Taip pat jaučiau pačios akimirkos gilų džiaugsmą: susibūrė visa šeima, o vyriausiasis sūnus netrukus išvyks mokytis. Tačiau šioje akimirkoje buvo dar daugiau; švystelėjo mintis, kad galbūt aš akimirką suvokiau, kaip jaučiasi Dievas - Tėvas, kai mėgaujamės Jo dovanomis. Įsivaizdavau, kaip Dievas žvelgia į mane ir mūsų šeimą, šypsosi patenkintas ir jaučia šį džiaugsmą kartu su manimi. Stebint iš šalies, šis susirinkimas prie stalo atrodytų kaip įprasta vakarienė, tačiau toje akimirkoje slypėjo viskas, išskyrus įprastumą.

Tokios kaip ši akimirkos sužadina dėkingumą, apie kurį kalbame ignaciškame dvasingume. Naujoje knygoje "Patirti Dievą kasdienybėje" garsus rašytojas ir dvasinis vadovas Viljamas Baris SJ (William Barry) pasakoja apie įprastus mūsų kasdienybės momentus, kurie gali tapti vaisingomis susitikimo su Dievu vietomis:

• Siūlau skirti šiek tiek laiko stebėti aplinkiniams dalykams. Žvelgti, klausytis, uosti, ragauti ir liesti tai, kas jus supa. Esu tikras, kad Dievas jus nustebins, neabejoju... Toks uodimas (arba žiūrėjimas, ragavimas ir t.t.) gali būti dvasinė pratyba: mes bent trumpam pamirštame save ir susitelkiame ties kitkuo. Tokia kontempliacija įneša ramybės į mūsų vidinį gyvenimą, ir Dievas turi progą mus nustebinti. 

Mūsų dangiškasis Tėvas, Dievas džiaugiasi, kai pastebime ir mėgaujamės Jo dovanomis, kasdien padedamomis mums atrasti. Kaip sako tėvas Baris, "viskas yra dovana". 

Prašykime Dievo malonės pastebėti dovanas kasdieniame gyvenime. Tegul Dievas mus nustebina! O pastebėję šias dovanas, nebijokime reguoti vaikiškai impulsyviai: pulkime prie Viešpaties šaukdami: "Ačiū!".

Melskime:

Dieve, padėk man pastebėti nesuskaičiuojamas dovanas,

kurias išdėliojai mano dienose.

Padėk man jomis mėgautis ir

atsiliepti Tau be išlygų, vaikiškai džiugiai.

Tegul mano džiugesys teikia Tau džiaugsmo, ir

suteik man malonę leisti Tau mane nustebinti. Amen.

Parengta pagal IgnatianSpirituality.com