Kaip
dalyvauti Eucharistijos maldoje
"Tu esi kunigas amžinai, kaip Melchizedekas" (Ps 110, 4).
Beveik pačiame Siksto koplyčios lubų viduryje esanti garsioji
Mikelandželo freska "Adomo sukūrimas" didingai primena, jog pati
mūsų būtis
nuolankiai
priklauso nuo Dievo. Ir piligrimai, ir smalsūs turistai negali
atitraukti akių nuo šio meno kūrinio. Ką jie regi? Vieni pastebi
spalvas, formą ir
grožį;
kiti mato tikėjimą ir įkvėpimą; treti įžvelgia subtilesnes
dailininko įlietas prasmes.
Kaip paruošti širdį atnašavimo metu
"Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios?" (Lk 24, 32).
Šventajame Rašte pasitaiko sunkiai tariamų vardų. Pavyzdžiui, trijų jaunuolių iš Danieliaus knygos - Šadracho, Mešacho ir Abed-Nego vardai gali įvaryti baimės parapijos lektoriui, bet jie itin artimi parapijos kunigui. Šie jaunuoliai, dažnai vadinami hebrajiškais vardais - Hananijas, Azarijas ir Mišaelis - buvo įmesti į liepsnojančią krosnį, nes atsisakė pagarbinti Babilono karaliaus Nebukadnezaro pastatytą kone trisdešimties metrų aukščio aukso statulą. Pasakojimas, išdėstytas trečiame Danieliaus knygos skyriuje, nėra skaitomas sekmadienio Mišiose, tačiau jo žinia yra perduodama kiekvienose Mišiose, ruošiant altorių ir atnašas. Tai tikrai teisinga, nes šie trys jaunuoliai parodo Bažnyčiai vienintelio būdo pasiruošti Eucharistijos aukai pavyzdį.
Kaip klausytis skaitinių
"Viešpats kalbėdavo su Moze veidas į veidą, kaip žmogus kalba su savo bičiuliu" (Iš 33, 11).
V a. Roma nebuvo tokia viliojanti kaip šiandien. Šis galingas miestas, politinė ir kultūros sostinė imperijos, kuri ne vieną amžių išlaikė taiką karine galia, lėtai, bet užtikrintai virto smurto ir blogio irštva. Politiniai vadai kilo žudant ir papirkinėjant. Miestą užplūdo iš savo žemės nepajėgiantys pragyventi ūkininkai. Pagrindiniai pasilinksminimai buvo prostitucija ir mirtinos žaidynės Koliziejuje. Švino vamzdžiais miesto gerovei tekėjęs vanduo nuodijo kraują. Armija buvo brangi ir ne visiškai atsidavusi, kad apsaugotų miestą ir imperiją. Galiausiai 476 m. barbarai nuvertė paskutinį Vakarų Romos imperijos valdovą Romulą Augustą. Romos imperija žlugo.
Pradžios malda
"Jie atsidėję meldėsi" (Apd 2, 42).
Leidžiantis į kelionę, ypač nežinomu maršrutu, reikalingos nuorodos ir kelio ženklai. Panašiai reikia ruoštis ir pamaldžiai kelionei į Mišias. Kaip giliau panirti į svarbiausią Bažnyčios maldos slėpinį? Kas mane šioje kelionėje lydės? Kur reikės kelionėje stabtelėti? Kokie žemėlapiai ir nuorodos leis man saugiai keliauti? Jau matėme, kad dalį Mišių prasmės atskleidžia Senojo Testamento žmonės ir įvykiai. Štai dar viena tokia proga, kad Mišių kraštovaizdyje būtų lengviau orientuotis. Įsivaizduokite išrinktąją tautą, kuri keliauja per Sinajaus dykumą, knibždančią gyvačių ir skorpionų. Jie paliko Egipto turtus, tačiau paskyrimo vietos dar neregėti. Mana iš dangaus malšina jų alkį, vanduo iš uolos - jų troškulį. Jie seka (kartais niurnėdami) vadą - Mozę, kuris eina paskui debesies stulpą arba ugnies stulpą. Galiausiai, kaip pasakojama išgelbėjimo istorijoje, išrinktoji tauta pasieks žemę, tekančią pienu ir medumi.
Kryžiaus ženklas
"Iš žemės Viešpats Dievas išaugino įvairių medžių, gražių akims ir gerų maistui, su gyvybės medžiu sodo viduryje ir gero bei pikto pažinimo medžiu" (Pr 2, 9).
Beveik visi turime vienokių ar kitokių regėjimo sutrikimų.
Šiuolaikinė medicina siūlo daugybę sprendimų: nuo akinių ir
kontaktinių lešių iki lazerinės chirurgijos. Jei gydymas sėkmingas,
pradedama matyti geriau. Regėjimas, kaip ir kitos juslės, sieja mus
su tikrove. Regėjimui silpstant kyla pavojus prarasti ryšį su
natūraliu / gamtos pasauliu. Galima nepastebėti įvairių
dalykų - paskutinės laiptų pakopos, atvažiuojančio automobilio
arba reikalingos smulkmenos. Vis dėlto kur kas pavojingiau nei
fizinį regėjimą yra prarasti dvasinį žvilgsnį - imti matyti
dalykus tokius, kokie jie nėra.
Kaip įeiti į bažnyčios pastatą
"Aš esu
vartai" (Jn 10, 9).
Atsistokite priešais savo parapijos bažnyčią. Jei negalite to padaryti, kuo smulkiau įsivaizduokite jos fasadą. Ką regite?
Bažnyčių pastatai turi būdingų bendrumų. Jų fasadai apie savo svarbą neretai byloja gausesniais puošiniais - unikaliais langais ar lipdiniais, brangesne apdaila - akmenimis, plytomis ar kitomis medžiagomis, kurios nėra naudojamos kitur. Varpinė dažniausiai būna integruota į pastatą. Prieangis tarsi surenka žmones iš gatvės ir veda į navą, suburia šlovinti. Vis dėlto kiekvienos bažnyčios fasadas yra toks pats nepakartojamas kaip žmogaus veidas (nėra dviejų vienodų).
Įvadas
Keturmečio berniuko kartą paklausiau, kas jam labiausiai patinka sekmadienį bažnyčioje. "Po Mišių valgyti spurgas", - atsakė vaikas, truputį vyresnė sesutė jam paantrino. Deja, daugumos "ėjimo" į Mišias priežastis būna ne ką prakilnesnė. Tiesa, Šventoji Dvasia gali ir panaudoja visokias dingstis, kad pakviestų mus šlovinti, bet, jei tas berniukas įvardys spurgas ir būdamas keturiolikos, sulaukęs dvidešimt ketverių į Mišias jis, tikėtina, nebevaikščios.
Įvadas
"Mano draugą kankina netikrumas. Jis baiminasi, jog nepakankamai
save myli. Sielvartauja, kad žmonės jo nepastebi ir dažnai
pamiršta, nes jis nepakankamai atkaklus. Jis nepatenkintas savo
kūnu ir bijo žmonių vertinimo. Jis įsitempęs, suirzęs, persidirbęs,
nepatenkintas ir neramus. Trumpai tariant, jis kenčia nuo taip
vadinamos "žemos savivertės".
Labai noriu padėti bičiuliui, bet tai padaryti labai sunku, nes visur pilna netikusių patarimų. Paklausinėję, išgirstume daugybę klišių, pavyzdžiui: "Būk savimi"; "Pirmiausia išmok mylėt save"; "Gali padaryti bet ką, jei tik pasistengsi". Šios banalybės tik trumpam padeda pasijusti geriau. Galiausiai tokie patarimai baigiasi tuščiu narcisizmu ar neviltimi".