Antroji diena: Dievas atskleidžia savo meilę gimdamas kūdikiu
Dievo Sūnus dėl mūsų tapo žmogumi. Jis galėjo nužengti žemėn jau suaugęs, nuo pirmųjų akimirkų gyventi žemėje suaugusiojo gyvenimą, taip kaip Adomas buvo sukurtas jau suaugęs. Tačiau maži vaikai itin traukia žvilgsnį, jie kvieste kviečia juos mylėti, tad Jėzus pasirinko pasirodyti žemėje kaip kūdikis, netgi kaip varganiausias, pats menkiausias kūdikis. "Dievas panorėjo gimti kaip mažas vaikelis, - rašė Bažnyčios mokytojas šv. Petras Auksažodis, - kad išmokytų mus mylėti ir Jo nebijoti". Gerokai anksčiau pranašas Izaijas išpranašavo, kad Dievo Sūnus gims kaip kūdikis ir iš meilės mums padovanos mums save. "Kūdikis mums gimė, sūnus duotas mums" (Iz 9, 5a).
Mano Jėzau, vienintelis ir tikras Dieve, kas pakvietė Tave iš Dangaus gimti šaltame
tvarte, jei ne meilė, kurią jauti mums, žmonėms? Kas patraukė Tave nuo Tėvo prieglobsčio,
kad būtum paguldytas kietose ėdžiose? Kas paskatino Tave nužengti nuo sosto viršum
žvaigždžių, kad atsidurtum ant šiaudų pakraiko? Kas pastūmėjo Tave vietoj devynių
angelų chorų įsitaisyti tarp dviejų gyvulėlių? Tu, kuris uždegi serafimus šventąja
ugnimi, dabar drebi nuo šalčio tvartelyje, Tu, kuris judini dangaus šviesulius,
dabar negali pajudėti, nebent kiti nešioja Tave ant rankų. Tu, kuris teiki žmogui
ir gyvuliui maisto, esi reikalingas pieno gyvybei palaikyti. Tu, kuris esi Dangaus
džiaugsmas, dabar kentėdamas verki! Pasakyk man, kas Tave pastūmėjo į tokį menkumą?
"Meilė", - atsako šv. Bernardas. Meilė, kuria Tu mus, žmones, pamilai.
Malda
O brangiausiasis Kūdiki, pasakyk, ko atėjai į žemę? Pasakyk, ko Tu ieškai, ko
sieki? Taip, jau žinau: Tu atėjai už mane numirti, kad apsaugotum mane nuo
pragaro liepsnų. Tu atėjai ieškoti manęs, avies pražuvėlės, kad daugiau nuo
Tavęs nebėgčiau, o atilsėčiau Tavo mylinčiame glėbyje. O mano Jėzau, mano Turte,
mano Gyvenime, mano Meile ir mano Viskas! Ką man mylėti, jei ne Tave? Kur rasiu
tėvą, draugą, sutuoktinį, labiau mylintį ir labiau meilės vertą nei Tu?
Myliu Tave, mano brangusis Dieve: myliu Tave, mano vienintele Gėrybe. Gailiuosi dėl tų ilgų metų, kai nemylėjau Tavęs, kai Tave niekinau ir įžeidinėjau. Atleisk man, o mano mylimasis Atpirkėjau; gailiuosi, kad šitaip elgiausi su Tavimi, iš visos širdies gailiuosi. Atleisk man ir suteik malonę daugiau niekada nuo Tavęs neatsiskirti, bet visada Tave mylėti, per visą mano gyvenimą. Mano Meile, visiškai save Tau atiduodu; priimk mane ir neatmesk manęs, kaip esu vertas.
O Marija, mano užtarėja, tavo Sūnus neatmeta jokių tavo prašymų, tad išmelsk
man Jo atleidimą ir šventos ištvermės. Amen.
