Pirmoji diena: Dievas atskleidžia savo meilę tapdamas žmogumi
Pirmasis tėvas Adomas maištavo prieš Dievą ir buvo išvarytas iš rojaus. Jis užtraukė
sau ir visiems palikuonims amžinosios mirties bausmę. Bet Dievo Sūnus, matydamas
pražuvusį žmogų ir trokšdamas jį iš mirties išgelbėti, pasisiūlė prisiimti
žmogišką prigimtį ir pats mirti kaip nusikaltėlis, pasmerktas prikalti prie
kryžiaus.
Pabandykime įsivaizduoti Tėvo ir Sūnaus pokalbį. "Bet, mano Sūnau, - taria Amžinasis Tėvas, - pagalvok, kokį pažeminimų ir kančios kupiną gyvenimą žemėje tau teks ištverti. Tu gimsi šaltame tvarte, būsi paguldytas ėdžiose, iš kurių šeriami gyvuliai. Dar kūdikiui tau teks bėgti į Egiptą gelbstintis nuo Erodo rankos. Grįžęs iš tremties tu gyvensi ir dirbsi kaip menkas tarnas, skurde ir niekinamas. Galiausiai, kančios išsekintas, išstatytas pajuokai ir visų apleistas, atiduosi gyvybę ant kryžiaus". "Tėve, - atsako Sūnus, - niekas nesvarbu. Noriai visa ištversiu, kad tik galėčiau išgelbėti žmogų".
Ką pasakytume, jei žmogus, iš meilės mirusiam kirminėliui pats pasirinktų tapti
kirminu ir išlietų savo kraują, kad sugrąžintų tam padarui gyvybę? Bet Amžinasis
Žodis nepalyginamai daugiau padarė dėl mūsų. Aukščiausias Visatos Valdovas pasirinko
tapti toks kaip mes, kurie esame neišmatuojamai menkesni Jo akivaizdoje nei kirminėlis
prieš žmogų. Vis dėlto Jis panorėjo mirti už mus, kad sugrąžintų mus į Dievo
Malonės gyvenimą, kurio dėl nuodėmės buvome netekę.
Matydamas, jog visų kitų dovanų, kuriomis mus apipylė, nepakanka, kad meile atsilieptume
į Jo meilę, Dievas pats tapo žmogumi ir visą save mums atidavė. "Žodis tapo
kūnu ir gyveno tarp mūsų" (Jn 1, 14a). Kristus pamilo mus ir atidavė už
mus save (plg. Ef 5, 2).
Malda
O šlovingasis Dievo Sūnau, Tu tapai žmogumi, kad būtum žmonių mylimas. Tu išliejai
savo kraują, kad išgelbėtum mūsų sielas. Bet mes, užuot meile Tau atlyginę,
nedėkingi Tave atmetame. Ir aš, Viešpatie, labiau nei kiti elgiausi nederamai.
Bet Tavo Kančia yra mano viltis. Dėl tos meilės, kurios vedamas Tu prisiėmei
žmogišką prigimtį ir mirei už mane ant kryžiaus, atleisk man visas skriaudas,
visus nusižengimus, visa, kuo Tau nusikaltau.
Myliu Tave, o Įsikūnijęs Žodi, myliu Tave, begalinis gerume, mylėdamas Tave mirštu
iš sielvarto dėl šių skriaudų. Suteik man, Jėzau, savo meilės ir neleisk man
gyventi nedėkingai pamiršus tą meilę, kurią Tu man išliejai. Trokštu mylėti
Tave amžinai. Pagelbėk, kad visada išsaugočiau šį šventą troškimą.
O Marija, Dievo ir mūsų Motina, melski už mane, kad tavo Sūnaus malonė padėtų visada, visą gyvenimą Jį mylėti. Amen.
