Devintoji diena: Jėzus gimsta Betliejaus tvartelyje
Kai Romos imperatorius paskelbė įsakymą visiems užsirašyti savo gimtajame mieste, Juozapas ir Marija iškeliavo į Betliejų. Kiek Šventoji Mergelė turėjo patirti šioje keturių dienų kelionėje kalnuotu keliu, žiemą, šaltame lietuje ir vėjyje! Kai jie atvyko į Betliejų, Marijai prisiartino laikas gimdyti. Todėl Juozapas ieškojo vietos apsistoti, kur Marija galėtų pagimdyti savo vaiką. Bet neturtingos poros niekas į savo namus nepriėmė, jiems vietos neatsirado netgi užeigoje, kur glausdavosi vargšai.
Todėl tą naktį jie paėjėjo iš miesto ir rado urvą, kuris buvo naudojamas kaip tvartas. Marija įėjo vidun. Juozapas tarė savo skaisčiajai žmonai: "Marija, kaip Tu gali nakvoti šiame šaltame, drėgname urve ir čia gimdyti savo vaiką?" Tačiau Marija atsakė: "Mielasis Juozapai, šis urvas yra karališkieji rūmai, kuriuose panorėjo gimti Karalių Karalius, Dievo Sūnus".
Aštuntoji diena: Vaiko Jėzaus gyvenimas Egipte ir Nazarete
Mūsų brangusis Atpirkėjas nuo gimimo kelerius metus gyveno Egipte, skurde ir pažeminime. Tame krašte Juozapas ir Marija buvo svetimšaliai, ateiviai ir svetimi, neturėjo nei artimųjų, nei draugų. Tik sunkiai dirbdami jie pelnė kasdieninę duoną. Jų namai buvo neturtingi, guolis vargingas, maistas - skurdus. Čia Marija nujunkė Jėzų; pamirkiusi duonos gabalėlį vandenyje, įdėjo jį į šventą Sūnaus burną. Čia ji pasiuvo pirmus drabužėlius ir apvilko jais vaiką. Čia Vaikas Jėzus žengė pirmuosius žingsnius, klupdamas ir krisdamas, kaip ir visi vaikai. Taip pat čia Jis užsikirsdamas tarė pirmuosius žodžius. O stebuklų stebuklas! Kaip Dievas nusižemino mus mylėdamas! Dievas, klumpantis ir krintantis! Dievas, kuris kalba užsikirsdamas!
Septintoji diena: Kūdikėlio Jėzaus bėgimas į Egiptą
Nors Dievo Sūnus nužengė iš dangaus gelbėti žmonių, vos gimusį žmonės pradeda Jį persekioti. Erodas, baimindamasis, kad šis vaikas atims iš jo karalystę, siekia Jį sunaikinti, atimti gyvybę. Bet angelas sapne perspėja šv. Juozapą imti Kūdikį ir Jo motiną ir bėgti į Egiptą. Juozapas iškart paklūsta ir viską papasakoja Marijai.
Jis pasiima kelis savo įrankius, kad galėtų pragyventi Egipte, kad pasirūpintų savimi ir savo skurdžia šeima. Marija susuka menką mažojo Sūnelio drabužių ryšelį, o paskui su ašaromis akyse palinkusi prie lopšio taria savo miegančiam vaikeliui: "O mano Sūnau ir mano Dieve! Tu atėjai iš dangaus, kad išgelbėtum žmones, bet vos Tu gimei, jie jau nori atimti Tau gyvybę". Paėmusi Jėzų ant rankų ir nepaliaudama verkti, tą pačią naktį ji su Juozapu iškeliauja į Egiptą.
Šeštoji diena: Dievas atskleidžia savo gailestingumą nužengdamas iš Dangaus mūsų išgelbėti
Šventasis Paulius moko: "Pasirodė mūsų Gelbėtojo Dievo gerumas ir meilė žmonėms" (Tit 3, 4). Kai žmogumi tapęs Dievo Sūnus pasirodė žemėje, tapo regima, koks begalinis mums yra Dievo gerumas.
Šventasis Bernardas sakė, kad pirmiausia, sukuriant pasaulį, pasireiškė Dievo galia ir Jo išmintis kūriniją išlaikant, bet Jo gailestingumas ypatingu būdu pasireiškė vėliau, Jam prisiimant žmogišką prigimtį, kad savo Kančia ir mirtimi išgelbėtų puolusią žmoniją.
Ar Dievo Sūnus galėjo įrodyti savo meilę mums labiau nei pats prisiimdamas bausmę, kurios mes nusipelnėme?
Penktoji diena: Jėzaus kentėjimai nuo pat gimimo
Jėzus Kristus galėjo išgelbėti žmoniją nekentėdamas ir nemirdamas. Bet, kad įrodytų mums savo begalinę meilę, Jis pasirinko išbandymų kupiną gyvenimą. Tad pranašas Izaijas vadina Jį "skausmų vyru" (plg. Iz 53, 3), visas Jo gyvenimas yra kupinas kentėjimo. Jėzaus Kančia prasideda ne kelios valandos prieš mirtį, bet nuo pat Jo gimimo akimirkos. Jėzus gimė tvarte, kur viskas aplinkui vertė kentėti. Jo regėjimą žeidė juodos, šiurkščios urvo sienos; Jo uoslę dirgino galvijų mėšlo tvaikas, Jį skaudino dygūs šiaudai, ant kurių Jis buvo paguldytas. Netrukus po gimimo Jis buvo priverstas sprukti į Egiptą, kur kelerius vaikystės metus praleido varge ir skurde. Tuo metu niekam nežinomo Jėzaus paauglystė ir jaunystė prabėgo Nazarete, sunkiai dirbant. Galiausiai Jeruzalėje Jis mirė ant kryžiaus, išsekęs nuo skausmo ir kančios.
Ketvirtoji diena: Jėzaus nuolankumas nuo pat gimimo
Ženklas, kurį angelai nurodo piemenims, kad padėtų rasti ką tik gimusį Gelbėtoją, byloja apie Viešpaties nuolankumą: "Rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose" (Lk 2, 12). Suvystytą kūdikį, paguldytą ėdžiose - gyvulių šėrykloje, gali rasti tikrai tvartelyje. Čia iš nuolankumo Dangaus Karalius, Dievo Sūnus pasirinko gimti, nes jis atėjo sunaikinti puikybę - žmogaus nuopuolio priežastį.
Pranašai skelbė, kad mūsų Atpirkėjas bus laikomas pačiu menkiausiu, nuolat įžeidinėjamas. Iš tikrųjų, kiek paniekos Jėzus iš tikrųjų sulaukė iš žmonių. Jis buvo vadinamas girtuokliu, apgaviku, piktžodžiautoju ir eretiku.
Trečioji diena: Jėzus nuo pat gimimo gyvena skurde
Dievas taip numatė, kad, atėjus laikui žemėje gimti Jo Sūnui, Romos imperatorius Augustas išleido įsakymą surašyti visus valstybės gyventojus - kiekvieną savame mieste. Paklusdamas šiam įsakui, ir Juozapas keliavo į Betliejų kartu su savo sužadėtine Marija, kuri buvo nėščia. Jiems ten bebūnant, prisiartino laikas gimdyti (plg. Lk 2, 1-6a).
Neatsiradus vietos nakvynei nei kuklioje užeigoje, nei miestiečių namuose, jie buvo priversti apsistoti urve, kuris buvo naudojamas kaip gyvulių tvartelis. Šiame tvartelyje Marija ir pagimdė Dangaus Karalių. Tiesa, jei Jėzus būtų gimęs Nazarete, Jis taip pat būtų gimęs skurde; bet Nazarete Jis būtų turėjęs bent jau sausą patalpą, židinio liepsnelę, šiltą drabužį, patogesnį lopšį. Tačiau Viešpats pasirinko gimti šaltame drėgname urve, būti guldomas į ėdžias, ne į lopšį, ant dygių šiaudų vietoj čiužinio - kad kentėtų už mus.
Antroji diena: Dievas atskleidžia savo meilę gimdamas kūdikiu
Dievo Sūnus dėl mūsų tapo žmogumi. Jis galėjo nužengti žemėn jau suaugęs, nuo pirmųjų akimirkų gyventi žemėje suaugusiojo gyvenimą, taip kaip Adomas buvo sukurtas jau suaugęs. Tačiau maži vaikai itin traukia žvilgsnį, jie kvieste kviečia juos mylėti, tad Jėzus pasirinko pasirodyti žemėje kaip kūdikis, netgi kaip varganiausias, pats menkiausias kūdikis. "Dievas panorėjo gimti kaip mažas vaikelis, - rašė Bažnyčios mokytojas šv. Petras Auksažodis, - kad išmokytų mus mylėti ir Jo nebijoti". Gerokai anksčiau pranašas Izaijas išpranašavo, kad Dievo Sūnus gims kaip kūdikis ir iš meilės mums padovanos mums save. "Kūdikis mums gimė, sūnus duotas mums" (Iz 9, 5a).
Pirmoji diena: Dievas atskleidžia savo meilę tapdamas žmogumi
Pirmasis tėvas Adomas maištavo prieš Dievą ir buvo išvarytas iš rojaus. Jis užtraukė sau ir visiems palikuonims amžinosios mirties bausmę. Bet Dievo Sūnus, matydamas pražuvusį žmogų ir trokšdamas jį iš mirties išgelbėti, pasisiūlė prisiimti žmogišką prigimtį ir pats mirti kaip nusikaltėlis, pasmerktas prikalti prie kryžiaus.
Pabandykime įsivaizduoti Tėvo ir Sūnaus pokalbį. "Bet, mano Sūnau, - taria Amžinasis Tėvas, - pagalvok, kokį pažeminimų ir kančios kupiną gyvenimą žemėje tau teks ištverti. Tu gimsi šaltame tvarte, būsi paguldytas ėdžiose, iš kurių šeriami gyvuliai. Dar kūdikiui tau teks bėgti į Egiptą gelbstintis nuo Erodo rankos. Grįžęs iš tremties tu gyvensi ir dirbsi kaip menkas tarnas, skurde ir niekinamas. Galiausiai, kančios išsekintas, išstatytas pajuokai ir visų apleistas, atiduosi gyvybę ant kryžiaus". "Tėve, - atsako Sūnus, - niekas nesvarbu. Noriai visa ištversiu, kad tik galėčiau išgelbėti žmogų".
