Kartais girdžiu (turbūt ir jūs išgirstate) žmones sakant: "Savo gyvenime nieko
nekeisčiau, jei galima būtų "atsukti juostą", elgčiausi / pasielgčiau lygiai
taip pat".
Mane tokie teiginiai be galo stulbina. Galvoju apie savo patirtį: privalumų bei trūkumų sąrašus, kuriuos sudarinėju, prireikus priimti rimtus sprendimus (neretai pliusų ir minusų skaičius būna vienodas), ir apgailestavimus dėl netinkamų pasirinkimų, klaidų ir / arba nuodėmės. Kai meldžiuosi už sielas skaistykloje, dažnai įsivaizduoju, kad jos kenčia dėl netinkamų pasirinkimų padarinių, galbūt norėdamos, kad būtų galima ką nors padaryti: grįžti ir ištaisyti klaidą / pakeisti vieną ar kitą sprendimą. Deja, laikas teka tik į priekį; grįžti atgal laike neįmanoma.
Suprantu, kad tokie mano jausmai susiję su temperamentu. Viljamas Džeimsas knygoje
"Religinės patirties įvairovė" atkreipia dėmesį į du priešingus asmenybių tipus - "kartą gimęs" ir "antrą kartą gimęs" "Kartą gimę" yra tie religingi žmonės,
kurie eina, jų manymu, tiesiu ir teisingu keliu. Paprastai jie yra patenkinti
savimi ir nesigaili. "Antrą kartą gimę" yra labiau intravertiški, nevisada
patenkinti savimi ir / arba pasauliu, patiria prieštaringų troškimų, kartkartėmis
išgyvena atsivertimo patirtį ir "gimsta iš naujo", laimingesni.
Kalbant apie kryžius (tuos dalykus, kuriuos patys ir kiti privalome
nešti), siūlyčiau panašų skirstymą:
Vienas kraštutinumas - tai daugybė nekaltų, tačiau kenčiančių žmonių. Jų
kryžiai sunkūs: genetinės ligos, nepelnyta panieka, atmetimas dėl luošumo,
kalbos sutrikimų ar kitokio neįgalumo, persekiojimas dėl gyvenimo pagal sąžinę,
o ne pagal minią ir pan.
Kitas kraštutinumas yra tie, kurie patys užsidėjo kryžių: pavyzdžiui, kalintys
ilgus metus dėl nesuvaldytos trumpalaikės aistros ar keršto akimirkos; gausių
šeimų motinos, ištekėjusios už alkoholikų dėl jaunatviško susižavėjimo; verslininkai,
susisaistę su daugybe korumpuotų partnerių dėl jaunystės užmojų ir godumo;
vidutinio amžiaus žmonės, kenčiantys dėl jaunystės žalingų įpročių: narkotikų,
alkoholizmo, persivalgymo ir pan.
Deja, čia negali tiesiog klausti: "Kodėl Dievas su manimi taip pasielgė?" arba
"Kodėl Dievas man siunčia tokį kryžių?", nes supranti, kaip esi atsidūręs šiame
taške ir negali grįžti atgal bei "žengti teisingo žingsnio".
Galime neabejoti: Dievas visada pasiruošęs padėti: ir pokyčiams, ir kantriam
priėmimui. Vien žinojimas apie sau išsikastą duobę gali paskatinti atgailai
ir šventumo siekimui. Daug didžiųjų šventųjų ėjo būtent šiuo keliu.
Tiesa, dažnas iš mūsų esame kažkur per vidurį. Tad, jei turime "pasirinkimą",
visada geriausia elgtis taip, kaip siūlo Jėzus: "Imkite ant savo pečių mano
jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite
savo sieloms atgaivą" (Mt 11, 29). Nes būtent kryžius, kurį Viešpats žada,
yra duodamas pagal mūsų silpnumą ir iš tikrųjų atneša sieloms atgaivą, o ne
nerimą, pasipiktinimą ar beprasmybės jausmą.
Ištvėręs kryžių, už kurį nesi atsakingas, patiri tam tikrą džiaugsmą - kaip džiaugėsi
apaštalai, "kad dėl Jėzaus vardo užsitarnavo panieką" (Apd 5, 41), arba šv. Teresės Lizjetės "mažojo kelelio" ramybę - tiesiog susitaikęs su kasdieniais
skausmais, ligomis, irzuliu ar net kitų priešiškumu, ir visa tai paaukojęs.
Jei nesate toks nekaltas ir jaučiate įkvėpimą atgailauti už nuodėmes, tikriausiai
geriausią būdą siūlo šv. Jonas Krikštytojas. Kai nusidėjėliai jo paklausė,
kaip turėtų atgailauti, jis liepė mokesčių rinkėjams tiesiog dirbti savo darbą
ir nereikalaujant daugiau nei nustatyta, kareiviams liepė būti patenkintiems
savo užmokesčiu, vengti prievartos ir nieko melagingai nekaltinti (plg. Lk 3, 12-14) - kitaip tariant, vykdyti savo pareigas ir elgtis pagarbiai su kitais.
Jokių dramatiškų atgailos veiksmų: tiesiog sąžiningas judėjimas pirmyn, diena
po dienos.
Panašius dvasinius patarimus pakartojo ir vienuolė Lucija dos Santos, Fatimos
regėtoja, paklausta apie tai, kokios atgailos Dievas prašo XX a. 1945 m. pasirodęs
Liucijai mūsų Viešpats paaiškino, ko prašo: "Iš kiekvieno žmogaus reikalinga
auka yra jo pareigų gyvenime atlikimas ir mano Įsakymų laikymasis. Tokios atgailos
dabar reikalauju".
Kryžiai neišvengiami. Nesvarbu, ar jie yra tie, kuriuos užsidedame patys, ar
tie, kuriuos gauname, daugumai iš mūsų svarbiausa nepamiršti Evangelijos pamokymų
ir Jėzaus perduotų per Liuciją bei Jono Krikštytojo patarimų.
Jei turėtume privilegiją išvysti pasaulio dvasinę panoramą, turbūt būtume sukrėsti
begalinės kryžių įvairovės, ir "pelnytų", ir duotų. Galime pastebėti, kad žmonės,
nešantys tam tikros rūšies kryžius, geriausiai supranta kitus, turinčius panašius
kryžius. Kartais guodžia ir padeda bendra frazė: "Aš jus suprantu", tačiau
išgirsti konkretų: "Taip, aš irgi nešu / nešiau tokį kryžių" yra visai kas
kita.
Taip pat naudinga atsiminti, kad slėpiningoje krikščioniško Išganymo ekonomijoje
patirta kančia gali kažkaip padėti išgelbėti kitus, tikriausiai daugybę mums
visai nepažįstamų žmonių.
Vis dėlto tikėkimės ir pasinaudokime šia gavėnia taip, kad daugumos iš mūsų ateities
kryžiai būtų "pritaikyti", o ne tokie, kuriuos mes užsiverčiame patys.
Parengta pagal: Howard Kainz, The Varieties of Crosses, www.thecatholicthing.org