Verbų sekmadienis, C metai

Į Didžiąją savaitę mus lydi Vilhelmo Morgnerio "Kristaus įžengimas į Jeruzalę" - ekspresionistinė Evangelijos scenos interpretacija. Ekspresionizme svarbu nuotaika ir asmeninės perspektyvos perteikimas spalvomis bei formomis; todėl šitas paveikslas - labiau meditacija nei naratyvinis Evangelijos įvykių pasakojimas.

Morgneris apmąsto Kristas įžengimą į Jeruzalę komponuodamas ryškių spalvų siluetus. Paveiksle yra dvi persidengiančios scenos. Priekyje matome siluetą ant asilo, kitas, sėdintysis, sveikindamas tiesia rankas. Šios dvi figūros beveik identiškų spalvų: raudonos su žalia, geltonos ir oranžinės. Tokiu būdu Morgneris perduoda bendrą Kristaus ir tų, kurie džiaugsmingai sveikino Jį mieste, tapatybę. Tą bendrumą pastebi ir Kristus, ir žmonės, tačiau skiriasi akcentas. Džiūgaujantys žmonės mato laikiną tapatybę: vieną iš jų, mesiją, kuris išlaisvins ir atkurs Izraelį. Tačiau Jėzus įžengia į Jeruzalę, kad įeitų į buvimo žmogumi gelmes per neteisingą ir žiaurią mirtį.

Fone matome kitą sceną: šešetą geltonų, oranžinių ir žalių siluetų, supančių tamsų mėlyną pavidalą viduryje. Centrinis siluetas, su aureole, yra Kristus, tačiau čia nebelikę bendros tapatybės. Jis pažymėtas kitoniškumu, išsiskiria. Kristaus figūra yra tamsiausia iš visų. Taip pat ji daugiamatė, nes mėlyna forma užlieja priešais esantį asilą, rikiuojasi kartu su šešetu ir pro raudoną arką pereina į tamsią naktį už vaizdo. Tokiu būdu peržengiama chronologija ir parodoma, kad tai, ką Kristus įvykdys kentėdamas, yra kosminė tikrovė, pranokstanti laiką ir erdvę. Kristus tas pats vakar ir šiandien, ir per amžius, o Jo įžengimo į Jeruzalę įvykis taip pat yra įžengimas į šį slėpinį, kuris iki šių dienų kreipia mūsų tikrovę.

Tamsi Kristaus figūra žadina nerimą: mes žinome, kas laukia Kalvarijoje. Didžiosios savaitės pradžioje apmąstydami Kristaus kančią vėl susiduriame su kryžiumi ir visu iki Kryžiaus vedančiu smurtu. Mes įžengiame į Kančią kartu su Kristumi viltyje lydėti Jį ir per tuščią kapą.

Parengta pagal Loyola Press