Palaiminimas ir bausmė

Giliai širdyje visi trokštame padėti, gydyti, atkurti, taikyti šeimas, džiaugtis draugyste, puoselėti tvarką ir ramybę bendruomenėse. Vyriausybės, įstatymai, institucijos - didžiulis biurokratinis aparatas yra atsiradęs tikintis sukurti taikią ir organizuotą, meile grįstą visuomenę. Tad kodėl taip nesiseka? Kodėl mokyklose šaudoma, kodėl kasdien pasaulyje atliekama daugiau nei 40 000 abortų, pornografijos pramonės pajamos pranoksta nemažų valstybių BVP, daugiau nei 21 000 žmonių kasdien miršta nuo bado, kodėl visiškai smuko pagarba žmogui, sukurtam pagal Dievo paveikslą ir panašumą? Atsakymas - šventumo stoka mumyse. Visa lemia kiekvieno iš mūsų nusiteikimas gyvenime svarbiausiu laikyti pastangas sekti Jėzumi arba laikinus asmeninius troškimus. Verta pažvelgti į tikruosius prioritetus, tikrąsias vertybes ir kaip jomis kasdien gyvename.

Kiekvienas mūsų veiksmas, kiekvienas pasirinkimas kaip raibuliai vilnija per visą žmoniją - gėriui arba blogiui. Kuo labiau stengiamės formuoti gyvenimą pagal Jėzaus gyvenimą, tuo labiau šie raibuliai skleidžia Jo meilę, Jo malonę, Jo Gailestingumą, Jo tvarką, Jo planą žmonijai. Pajutus, jog liovėmės gyventi kaip Jo atspindys, kaip Jo meilės šaltinis, gavėnios metu mums išliejama malonė radikaliai atsinaujinti.

"Dėl tavęs bus prikelti senieji griuvėsiai, tu atstatysi praeities amžių mūrus. "Spragų taisytoju, nugriautų sodybų atstatytoju" būsi vadinamas". (Iz 58, 2)

Nuostabus kvietimas! Aplinkui pilna visokiausių griuvėsių, ir galime kažką padaryti. Tam nereikia strateginio planavimo sesijos, komitetų susirinkimų, armijų ir institucijų. Į šį nuostabų kvietimą būti visuomenės atstatytojais mes atsiliepiame būdami visiškai ištikimi savo pašaukimui: kvietimui, kurį girdime iš Dievo savo gyvenimo paprastume.

Yra pagunda išgyventi savo pašaukimą klausantis, ką liepia daryti pasaulis. Giliame aiškume ir išmintyje Teresė Avilietė meldėsi: "Dieve, apsaugok mus nuo žemiško proto". Ši maža tiesos bomba primena, kad pasaulis neketina vesti mus geriausiu keliu nei mokyti geriausių būdų tvarkyti gyvenimą, nors tas vadovavimas ar mokymas atrodo praktiškas ir logiškas. Mes esame kviečiami klausti Dievo, ką Jis nori, kad mes darytume arba nedarytume kiekvienu metu, kiekvieną gyvenimo akimirką.

Norint įžvelgti, ko Dievas prašo mus imtis arba ne, kad taptume atstatytojais, reikia prisiminti du pagrindinius dalykus. Pirma, Dievas niekada neprašys pasielgti priešingai Bažnyčios mokymui, nieko nuodėmingo. Antra, Jis niekada neprašys imtis to, dėl ko taptume neištikimi savo pašaukimui. Turint šiuos priesakus prieš akis, sprendimų priėmimas kaskart gerokai supaprastėja. Pašalinama 95 % klausimų, paliekant kur kas lengviau valdomą "atskyrimų naštą" tolesnei maldai ir apmąstymui. Tarkim, jei būdama susituokusi, trijų mažų vaikų mama sulaukiat pasiūlymo dirbti visu etatu su dažnomis komandiruotėmis, nedaug bereikia įžvalgumo. Dievas nekvies elgtis visiškai priešingai pašaukimui. Jeigu nerimaujat dėl šeimos finansinės padėties, įžvalgumas nukreips ir paakins melstis, prašant Dievo Apvaizdos vedimo. Viešpats parodys būdų, kaip sutaupyti ir paremti šeimą, finansų nepaverčiant stabu.

Dievas mus kviečia veikti ir būti - dėl Jo, dėl sutuoktinių, vaikų, bičiulių, šeimų - visiškai, radikaliai, beprotiškai pasitikint Dievo Apvaizda. 1935 m. rekolekcijose Jėzus paprašė šv. Faustinos tikra to žodžio prasme nubraukti savo valią, raštu pasižadant: "Nuo šios dienos vykdau Dievo valią visur, visada, visuose dalykuose" (Dienoraštis, 372). Šis radikalus, sakytum, beprotiškas žingsnis suteikė jai laisvės ir paprastumo priimant visus būsimus gyvenimo sprendimus. Kad ir koks būtų mūsų gyvenimas ir pašaukimas, mes taip pat galime įgyti tokią laisvę. Eidami radikalios ištikimybės keliu mes taip pat galime tapti gailestingumo ir malonės šaltiniai, tokie, kaip šv. Faustina buvo ir tebėra.

Dėl "žemiško proto" kaskart priimant sprendimą mes rūpinamės tūkstančiu skirtingų dalykų. Bet Dievas žino, kad esame maži, todėl mums siūlo paprastą būdą. Tai yra: šią akimirką geriausias sprendimas - dorybė vietoj nuodėmės pašaukimo ribose. Dorybė ir pašaukimas. Negali būti paprasčiau. 95 % sprendimų tampa aiškūs, žvelgiant pro Dievo duotą objektyvą, o mūsų valia ir savanaudiški trokšimai nubraukiami.

Neramina likę 5 %. Yra tiek daug gerų darbų nuveikti, tiek daug puikių priežasčių tarnauti. Sielovadoje vyksta stebuklai. Institucijos vykdo esminius, reikalingus darbus. Bet ar esame kviečiami būtent šiai užduočiai, kurią kažkas prašo atlikti?

"Kaip prisidėti prie taikos visame pasaulyje? Eik namo ir mylėk savo šeimą," - sako šv. Motina Teresė.

Mes visi turime savas "pastoviąsias" - jau "užimtas" laiko atkarpas, kurių lengvai nepakeisi. Didžiąją mūsų laiko dalį užima darbas, šeima, miegas, malda, bendruomenės įsipareigojimai, namų priežiūra. Tačiau dauguma turim "atliekamo" laiko. Šis laikas gali pridaryti daug bėdos, jeigu pamiršime priesakus apie dorybę ir pašaukimą. Tarkim, esame prašomi jungtis į komitetą dėl didžio reikalo; dirbtume su žmonėmis, kurių draugija mums patinka. Arba, esame raginami padėti surinkti lėšų įstaigos, kuri naudinga mano šeimai, pažangos fondui. Arba, esame prašomi pravesti renginį vietoj bičiulio, kuris pernelyg užimtas kitais darbais.

Yra daug būdų, kaip galime jaustis spaudžiami atlikti šiuos darbus, kurie iš pirmo žvilgsnio yra geri ir kilnūs. Bet reikia rimtesnės įžvalgos. Čia turime tapti radikalūs, beprotiškai paprasti bei trokštantys iš tikrųjų elgtis taip, kaip Dievas mūsų prašo. Kai dėl dorybės netenka abejoti, kai iš tikrųjų atrodo, kad bus tarnaujama dėl meilės, turime truputį atidžiau įsižiūrėti į antrąjį priesaką: pašaukimą.

Ar tikrai pakaks skirti tiek mažai laiko, kaip žadama? Ar laiko reikalavimai nepadidės tuo metu, kai kiti mano pašaukimo faktoriai taip pat ims daugiau reikalauti? Ar sutinku todėl, kad prašo šie žmonės, ar manau, kad tokia Dievo valia mano laikui? Gal sutinku bijodamas, kad gali būti kitų pasekmių, ne tik įsiskaudinimas, jei atsisakysiu? Ar ši veikla tarnaus Dievui paprastume, puoselėjant kitų dorybes ir remiant pašaukimus? Jei esu susituokęs (-usi), ką galvoja mano sutuoktinė (-is)?

Pernelyg dažnai įsitraukiame į veiklą baimindamiesi užgauti kitų jausmus ar dėl kokios kitos baimės, kai reikėjo radikaliai pasitikėti Dievu ir Jo valia paprastumui mūsų gyvenime. Užuot nešę į namus ramybę, tampam išsiblaškę, pernelyg užsiėmę, pervargę ir galiausiai susergam vien dėl netinkamai pasirinktos tarnystės. Tiesą sakant, ne tik tampam neištikimi pašaukimui klaidingai naudodami savo laiką, iš tikrųjų nusidedam nepasitikėdami Dievu. Nepasitikim, jog, kad ir kokios bus mano ištikimybės Jam pasekmės, Jis suteiks man jėgų ištverti.

Tad kaip išmokti pažinti Dievo valią? Kaip išgirsti, ką Dievas sako? Tarp naudojamų laiko "pastoviųjų" visų svarbiausia yra malda. Pirmiausia tvirtai įrašykim, įšaldykim savo tvarkaraštyje maldos laiką ir saugokim jį iš visų jėgų. Tai mūsų laiko dešimtinė - Dievui atiduotos laiko pirmienos. Jeigu, pagal Senąjį Testamentą, atiduotume laiko dešimtinę maldai, tai būtų 2 valandos ir 24 minutės maldos kasdien. Gyvendami Naujojoje Sandoroje, esame kviečiami būti dar dosnesni. Nors tiek maldos laiko dažnam gali būti tik siekinys, gyvenant krikščioniškai vis tiek būtina atsiduoti kasdieninei maldai.

Dievui nereikia mūsų maldų, tai mums reikia melstis. Mums reikia būti Jo akivaizdoje ir Jo malonėje kiekvieną dieną, kad galėtume gyventi šiame pasaulyje, kad galėtume būti visuomenės atstatytojai. Reikia melstis, kad girdėtume Dievą ir žinotume Jo valią visuose dalykuose, bet ypač tuose rūpestį keliančiuose 5 % atvejų, kai pagal dorybes ir pašaukimą nepajėgiame nuspręsti. Aiškumas ateina pamažu, bet kova dėl gerų dalykų, kurie mums siūlomi geriausių sąskaita, yra nuolatinė. Svarbiausia skirti laiko maldai. Tegu Dievas tvarko visa kita. Pamatysit, kad Jam tai puikiai gaunasi.

"Viešpats, Viešpats, esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės, lydintis gerumu lig tūkstantosios kartos, atleidžiantis kaltę, nusižengimą ir nuodėmę, tačiau nepaliekantis kaltųjų be bausmės, bet baudžiantis vaikus už tėvų kaltę ir vaikų vaikus lig trečios ir ketvirtos kartos". (Iš 34, 6-7). 

Štai: bausmė siekia trečią ir ketvirtą kartą, bet gerumu Viešpats lydi iki tūkstantosios kartos. Vadinasi, Dievas apriboja blogį, bet neriboja gėrio. Meilė ir gailestingumas nepalyginamai galingesni už blogį. Gydant šeimos medį kur kas svarbiau susitelkti į perduodamą palaiminimą negu į bausmės panaikinimą, nes visose šeimose yra (būta) šventų ir ištikimų Dievo žmonių. Visų mūsų giminės medžiuose yra Abraomas, Izaokas ir Jokūbas.

Kokia malonė, koks gailestingumas! Mes tikrai galime būti sugriuvusių šeimų atstatytojai, pasiligojusios visuomenės gydytojai. Tereikia tvirtai ir ištikimai laikytis dorybių ir pašaukimo. Tai ne branduolinė fizika ir net ne socialinis mokslas. Tai paprasta, nes Dievas žino, kad esame maži. Tai radikalu ir reikia didelio pasitikėjimo. Bet Dievas yra ištikimas ir laimins mūsų šeimas ir mūsų pasaulį iki tūkstantosios kartos.

Gavėnia yra puikus laikas apsispręsti ir tapti atstatytoju, nubraukti savo valią ir paklusti Dievui, tapti Jo instrumentu palaiminimui išlieti iki tūkstantosios kartos - gyvenant dorybe ir pašaukimu, paprastume, per nuolatinę maldą ir radikalų pasitikėjimą. Kelias nėra lengvas. Tai mūšis, ir ne bailiams, nes priešas asmeniškai suinteresuotas kliudyti, kad netaptume atstatytojais, kad negyventume pašaukimu. Gali būti, kad pasijusite kalti, baiminsitės ir nerimausit dėl tūkstančio dalykų. Bet taip ir išbandomas visiškas pasitikėjimas Dievo Apvaizda. Leiskime sau, savo šeimai ir savo bendruomenei patirti šios malonės laisvę.

Parengta pagal Catholicstand.com