Giliai širdyje visi trokštame padėti, gydyti, atkurti, taikyti šeimas, džiaugtis draugyste, puoselėti tvarką ir ramybę bendruomenėse. Vyriausybės, įstatymai, institucijos - didžiulis biurokratinis aparatas yra atsiradęs tikintis sukurti taikią ir organizuotą, meile grįstą visuomenę. Tad kodėl taip nesiseka? Kodėl mokyklose šaudoma, kodėl kasdien pasaulyje atliekama daugiau nei 40 000 abortų, pornografijos pramonės pajamos pranoksta nemažų valstybių BVP, daugiau nei 21 000 žmonių kasdien miršta nuo bado, kodėl visiškai smuko pagarba žmogui, sukurtam pagal Dievo paveikslą ir panašumą? Atsakymas - šventumo stoka mumyse. Visa lemia kiekvieno iš mūsų nusiteikimas gyvenime svarbiausiu laikyti pastangas sekti Jėzumi arba laikinus asmeninius troškimus. Verta pažvelgti į tikruosius prioritetus, tikrąsias vertybes ir kaip jomis kasdien gyvename.
Kiekvienas mūsų veiksmas, kiekvienas pasirinkimas kaip raibuliai vilnija per visą žmoniją - gėriui arba blogiui. Kuo labiau stengiamės formuoti gyvenimą pagal Jėzaus gyvenimą, tuo labiau šie raibuliai skleidžia Jo meilę, Jo malonę, Jo Gailestingumą, Jo tvarką, Jo planą žmonijai. Pajutus, jog liovėmės gyventi kaip Jo atspindys, kaip Jo meilės šaltinis, gavėnios metu mums išliejama malonė radikaliai atsinaujinti.
"Dėl tavęs bus prikelti senieji griuvėsiai, tu atstatysi praeities amžių mūrus. "Spragų taisytoju, nugriautų sodybų atstatytoju" būsi vadinamas". (Iz 58, 2)
Nuostabus kvietimas! Aplinkui pilna visokiausių griuvėsių, ir galime kažką padaryti. Tam nereikia strateginio planavimo sesijos, komitetų susirinkimų, armijų ir institucijų. Į šį nuostabų kvietimą būti visuomenės atstatytojais mes atsiliepiame būdami visiškai ištikimi savo pašaukimui: kvietimui, kurį girdime iš Dievo savo gyvenimo paprastume.
Yra pagunda išgyventi savo pašaukimą klausantis, ką liepia daryti pasaulis. Giliame
aiškume ir išmintyje Teresė Avilietė meldėsi: "Dieve, apsaugok mus nuo žemiško
proto". Ši maža tiesos bomba primena, kad pasaulis neketina vesti mus geriausiu
keliu nei mokyti geriausių būdų tvarkyti gyvenimą, nors tas vadovavimas ar mokymas
atrodo praktiškas ir logiškas. Mes esame kviečiami klausti Dievo, ką Jis nori,
kad mes darytume arba nedarytume kiekvienu metu, kiekvieną gyvenimo akimirką.
Norint įžvelgti, ko Dievas prašo mus imtis arba ne, kad taptume atstatytojais,
reikia prisiminti du pagrindinius dalykus. Pirma, Dievas niekada neprašys pasielgti
priešingai Bažnyčios mokymui, nieko nuodėmingo. Antra, Jis niekada neprašys imtis
to, dėl ko taptume neištikimi savo pašaukimui. Turint šiuos priesakus prieš akis,
sprendimų priėmimas kaskart gerokai supaprastėja. Pašalinama 95 % klausimų, paliekant
kur kas lengviau valdomą "atskyrimų naštą" tolesnei maldai ir apmąstymui. Tarkim,
jei būdama susituokusi, trijų mažų vaikų mama sulaukiat pasiūlymo dirbti visu
etatu su dažnomis komandiruotėmis, nedaug bereikia įžvalgumo. Dievas nekvies
elgtis visiškai priešingai pašaukimui. Jeigu nerimaujat dėl šeimos finansinės
padėties, įžvalgumas nukreips ir paakins melstis, prašant Dievo Apvaizdos vedimo.
Viešpats parodys būdų, kaip sutaupyti ir paremti šeimą, finansų nepaverčiant
stabu.
Dievas mus kviečia veikti ir būti - dėl Jo, dėl sutuoktinių, vaikų, bičiulių, šeimų - visiškai, radikaliai, beprotiškai pasitikint Dievo Apvaizda. 1935 m. rekolekcijose
Jėzus paprašė šv. Faustinos tikra to žodžio prasme nubraukti savo valią, raštu
pasižadant: "Nuo šios dienos vykdau Dievo valią visur, visada, visuose dalykuose"
(Dienoraštis, 372). Šis radikalus, sakytum, beprotiškas žingsnis suteikė jai
laisvės ir paprastumo priimant visus būsimus gyvenimo sprendimus. Kad ir koks
būtų mūsų gyvenimas ir pašaukimas, mes taip pat galime įgyti tokią laisvę. Eidami
radikalios ištikimybės keliu mes taip pat galime tapti gailestingumo ir malonės
šaltiniai, tokie, kaip šv. Faustina buvo ir tebėra.
Dėl "žemiško proto" kaskart priimant sprendimą mes rūpinamės tūkstančiu skirtingų
dalykų. Bet Dievas žino, kad esame maži, todėl mums siūlo paprastą būdą. Tai
yra: šią akimirką geriausias sprendimas - dorybė vietoj nuodėmės pašaukimo ribose.
Dorybė ir pašaukimas. Negali būti paprasčiau. 95 % sprendimų tampa aiškūs, žvelgiant
pro Dievo duotą objektyvą, o mūsų valia ir savanaudiški trokšimai nubraukiami.
Neramina likę 5 %. Yra tiek daug gerų darbų nuveikti, tiek daug puikių priežasčių
tarnauti. Sielovadoje vyksta stebuklai. Institucijos vykdo esminius, reikalingus
darbus. Bet ar esame kviečiami būtent šiai užduočiai, kurią kažkas prašo atlikti?
"Kaip prisidėti prie taikos visame pasaulyje? Eik namo
ir mylėk savo šeimą," - sako šv. Motina Teresė.
Mes visi turime savas "pastoviąsias" - jau "užimtas" laiko atkarpas, kurių lengvai
nepakeisi. Didžiąją mūsų laiko dalį užima darbas, šeima, miegas, malda, bendruomenės
įsipareigojimai, namų priežiūra. Tačiau dauguma turim "atliekamo" laiko. Šis
laikas gali pridaryti daug bėdos, jeigu pamiršime priesakus apie dorybę ir pašaukimą.
Tarkim, esame prašomi jungtis į komitetą dėl didžio reikalo; dirbtume su žmonėmis,
kurių draugija mums patinka. Arba, esame raginami padėti surinkti lėšų įstaigos,
kuri naudinga mano šeimai, pažangos fondui. Arba, esame prašomi pravesti renginį
vietoj bičiulio, kuris pernelyg užimtas kitais darbais.
Yra daug būdų, kaip galime jaustis spaudžiami atlikti šiuos darbus, kurie iš pirmo
žvilgsnio yra geri ir kilnūs. Bet reikia rimtesnės įžvalgos. Čia turime tapti
radikalūs, beprotiškai paprasti bei trokštantys iš tikrųjų elgtis taip, kaip
Dievas mūsų prašo. Kai dėl dorybės netenka abejoti, kai iš tikrųjų atrodo, kad
bus tarnaujama dėl meilės, turime truputį atidžiau įsižiūrėti į antrąjį priesaką:
pašaukimą.
Ar tikrai pakaks skirti tiek mažai laiko, kaip žadama? Ar laiko reikalavimai nepadidės
tuo metu, kai kiti mano pašaukimo faktoriai taip pat ims daugiau reikalauti?
Ar sutinku todėl, kad prašo šie žmonės, ar manau, kad tokia Dievo valia mano
laikui? Gal sutinku bijodamas, kad gali būti kitų pasekmių, ne tik įsiskaudinimas,
jei atsisakysiu? Ar ši veikla tarnaus Dievui paprastume, puoselėjant kitų dorybes
ir remiant pašaukimus? Jei esu susituokęs (-usi), ką galvoja mano sutuoktinė (-is)?
Pernelyg dažnai įsitraukiame į veiklą baimindamiesi užgauti kitų jausmus ar dėl
kokios kitos baimės, kai reikėjo radikaliai pasitikėti Dievu ir Jo valia paprastumui
mūsų gyvenime. Užuot nešę į namus ramybę, tampam išsiblaškę, pernelyg užsiėmę,
pervargę ir galiausiai susergam vien dėl netinkamai pasirinktos tarnystės. Tiesą sakant, ne tik tampam neištikimi pašaukimui klaidingai naudodami savo laiką,
iš tikrųjų nusidedam nepasitikėdami Dievu. Nepasitikim, jog, kad ir kokios bus
mano ištikimybės Jam pasekmės, Jis suteiks man jėgų ištverti.
Tad kaip išmokti pažinti Dievo valią? Kaip išgirsti, ką Dievas sako? Tarp naudojamų
laiko "pastoviųjų" visų svarbiausia yra malda. Pirmiausia tvirtai įrašykim, įšaldykim
savo tvarkaraštyje maldos laiką ir saugokim jį iš visų jėgų. Tai mūsų laiko dešimtinė - Dievui atiduotos laiko pirmienos. Jeigu, pagal Senąjį Testamentą, atiduotume
laiko dešimtinę maldai, tai būtų 2 valandos ir 24 minutės maldos kasdien. Gyvendami
Naujojoje Sandoroje, esame kviečiami būti dar dosnesni. Nors tiek maldos laiko dažnam gali būti tik siekinys, gyvenant krikščioniškai vis tiek būtina atsiduoti
kasdieninei maldai.
Dievui nereikia mūsų maldų, tai mums reikia melstis. Mums reikia būti Jo akivaizdoje
ir Jo malonėje kiekvieną dieną, kad galėtume gyventi šiame pasaulyje, kad galėtume
būti visuomenės atstatytojai. Reikia melstis, kad girdėtume Dievą ir žinotume
Jo valią visuose dalykuose, bet ypač tuose rūpestį keliančiuose 5 % atvejų, kai
pagal dorybes ir pašaukimą nepajėgiame nuspręsti. Aiškumas ateina pamažu, bet
kova dėl gerų dalykų, kurie mums siūlomi geriausių sąskaita, yra nuolatinė. Svarbiausia
skirti laiko maldai. Tegu Dievas tvarko visa kita. Pamatysit, kad Jam tai puikiai
gaunasi.
"Viešpats, Viešpats, esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės, lydintis gerumu lig tūkstantosios kartos, atleidžiantis kaltę, nusižengimą ir nuodėmę, tačiau nepaliekantis kaltųjų be bausmės, bet baudžiantis vaikus už tėvų kaltę ir vaikų vaikus lig trečios ir ketvirtos kartos". (Iš 34, 6-7).
Štai: bausmė siekia trečią ir ketvirtą kartą, bet gerumu Viešpats lydi iki tūkstantosios
kartos. Vadinasi, Dievas apriboja blogį, bet neriboja gėrio. Meilė ir gailestingumas
nepalyginamai galingesni už blogį. Gydant šeimos medį kur kas svarbiau susitelkti
į perduodamą palaiminimą negu į bausmės panaikinimą, nes visose šeimose yra (būta)
šventų ir ištikimų Dievo žmonių. Visų mūsų giminės medžiuose yra Abraomas, Izaokas
ir Jokūbas.
Kokia malonė, koks gailestingumas! Mes tikrai galime būti sugriuvusių šeimų
atstatytojai, pasiligojusios visuomenės gydytojai. Tereikia tvirtai ir ištikimai
laikytis dorybių ir pašaukimo. Tai ne branduolinė fizika ir net ne socialinis
mokslas. Tai paprasta, nes Dievas žino, kad esame maži. Tai radikalu ir reikia
didelio pasitikėjimo. Bet Dievas yra ištikimas ir laimins mūsų šeimas ir mūsų
pasaulį iki tūkstantosios kartos.
Gavėnia yra puikus laikas apsispręsti ir tapti atstatytoju, nubraukti savo valią
ir paklusti Dievui, tapti Jo instrumentu palaiminimui išlieti iki tūkstantosios
kartos - gyvenant dorybe ir pašaukimu, paprastume, per nuolatinę maldą ir radikalų
pasitikėjimą. Kelias nėra lengvas. Tai mūšis, ir ne bailiams, nes priešas asmeniškai
suinteresuotas kliudyti, kad netaptume atstatytojais, kad negyventume pašaukimu.
Gali būti, kad pasijusite kalti, baiminsitės ir nerimausit dėl tūkstančio dalykų.
Bet taip ir išbandomas visiškas pasitikėjimas Dievo Apvaizda. Leiskime sau, savo
šeimai ir savo bendruomenei patirti šios malonės laisvę.
Parengta pagal Catholicstand.com