Matome nežinomo XIV a. armėnų rankraščio iliustraciją, kurioje nupieštos moterys prie kapo ir Jėzus, nusileidęs į pragarus. Abi scenos pavaizduotos viename lape norint parodyti Didžiojo Šeštadienio įvykių ir biblinį, ir Bažnyčios Tradicijos pagrindą.
Andrėjo Matenjos "Kristaus apraudojimas" (1475-1478) kviečia mus kontempliuoti nualintą Kristaus kūną, kuris netrukus bus guldomas į kapą. Stovime prie Jo kojų. Stiprus potyris. Iš arti matome žaizdas Kristaus delnuose ir pėdose, bet jos neatrodo bauginamai, nėra krauju aptekusios, kraują stingdančios. Sakytum, ir žaizdose juntamas visiškas išsekimas, visiškas išsieikvojimas, kurį įžvelgiame Jėzaus veide. Aiškiai suvokiame, kad Jis mums atidavė visa, ką turėjo. Visą save.
Bizantinėje Venecijos šventojo Morkaus bazilikos XIII a. mozaikoje pavaizduotas Kristus, plaunantis mokiniams kojas. Aukso fone, šie dviem eilėmis susėdę aplink tvirtą, masyvų stalą. Mokinių pirmoje eilėje veidai pasižymi tam tikru individualumu, tų, kurie gale - jie daugmaž vienodi. Galime atpažinti arčiausiai Jėzaus sėdintį Petrą: jo pėda įmerkta į vandens dubenį. Taip pat galime spėti, kad antroje eilėje, toliausiai nuo Jėzaus sėdi Judas: šio apaštalo veido profilis pavaizduotas ne visas, o jo aureolė staiga nutrūksta sulig stalo kraštu.
Į Didžiąją savaitę mus lydi Vilhelmo Morgnerio "Kristaus įžengimas į Jeruzalę" - ekspresionistinė Evangelijos scenos interpretacija. Ekspresionizme svarbu nuotaika ir asmeninės perspektyvos perteikimas spalvomis bei formomis; todėl šitas paveikslas - labiau meditacija nei naratyvinis Evangelijos įvykių pasakojimas.
Palmos Vyresniojo "Kristus ir svetimautoja" kviečia mus kartu su fariziejais paklausyti, kaip Jėzus teis svetimaujant užkluptą moterį. Dailininkas ragina mus prieiti labai arti Kristaus, moters ir trijų fariziejų - toks artumas neišvengiamai kviečia tirti sąžinę. Tiesus Kristaus žvilgsnis į mus, žiūrovus, sustiprina šį artumo jausmą ir reikalauja pažvelgti į save.
Rembranto paveikslas "Sūnaus palaidūno sugrįžimas" turbūt yra
garsiausias ir žinomiausiais meno kūrinys, vaizduojantis palyginimą
apie sūnų palaidūną, kitaip dar - palyginimą apie atleidžiantį
tėvą iš Evangelijos pagal Luką. Dailininko gyvenimo pabaigoje
tapytame paveiksle ryškus gilus žmogiškas suvokimas ir dvasinė
branda. Kūrinys nebyliai kviečia į kontempliaciją.
Dailininkas Aleksejus Pismenyj "Palyginimą apie nevaisingą
figmedį" piešia šiuolaikiniu stiliumi, sekdamas ortodoksų
ikonografija. Paveiksle vaizduojamos trys susijusios scenos,
aprašytos Evangelijos pagal Luką 13 skyriuje. Pasakojimas prasideda
viršutiniame kairiajame kampe, kur Pilotas stebi egzekuciją.
Keliaudami dešinėn regime prie Siloamo tvenkinio griūvančio bokšto
aukas. Kaip tradicinėse ikonose, abi fono scenos yra
simbolinės - jos tik pateikia pakankamai detalių, kad
prisimintume Luko papasakotą istoriją.
Lorenco Loto "Kristaus Atsimainymas" yra centrinis trijų dalių
altoriaus paveikslas Santa Maria di Castelnuovo
bažnyčioje Rekanatyje. Kūrinyje ryški didžiųjų renesanso tapytojų
įtaka ir savotiškai užfiksuotas Loto kaip menininko virsmas. Galima
įžvelgti renesanso menui būdingas proporcijas ir pusiausvyrą, kurie
vėliau užleis vietą manierizmo įmantrumui, pabrėžtinumui, neramioms
spalvoms ir įtampai. Šis dailininko virsmas savotiškai atliepia
pasakojimui apie Atsimainymą - dangiškos tvarkos ir ramybės
akimirką netrukus pakeis įtampa ir neramumai, Kančia, kuri ateis,
kai Kristus su mokiniais nusileis nuo kalno viršūnės.
Ši Kristaus gundymo scena - iš "
Puikiosios Berio hercogo valandų knygos". Tai
XV a. asmeninė, brolių Limburgų iliustruota, biblinių
skaitinių knyga, kurioje pateikiami apmąstymai pagal paros metą,
taip pat skirti liturginio kalendoriaus šventėms ir laikams. Kaip
matyti iš lotyniško teksto apačioje, šis piešinys iliustruoja
Pirmojo gavėnios sekmadienio Evangeliją.
Džono Kromo paveiksle "Galinga audra Jarmute Pelenų dieną" pasakojama istorija kviečia mus į gavėnios laiką vaizdinga romantizmo kalba. Šiame tapybos stiliuje stiprios emocijos dažnai perteikiamos per gamtos galią ir didingumą. Dailininkas Kromas dažniausiai tapė jūrines ir pakrantės scenas, tad ir čia vaizduojami sūkuringi debesys ir bangos, užgriuvusios Jarmuto krantą.
Velyknačio vigilijos skaitiniai mums pasakoja Dievo ir Dievo
tautos istoriją. Evangelijos ištraukoje su Marija Magdaliete,
Marija, Jokūbo motina, ir Salome atvykstame prie tuščio Jėzaus
kapo. Jakopo di Čionio altoriaus paveikslo detalėje fiksuojama
akimirka, kai trys moterys susitinka paslaptingus vyrus baltais
drabužiais - angelus, pranešančius apie Prisikėlimą, taip kaip
prieš daugelį metų jie skelbė Kristaus gimimą.
Meistro iš Karlsrūjės paveiksle "Kristaus suėmimas"
(apie 1450 m.) susitelkiama į pirmąsias Kančios
akimirkas. Jei Nukryžiavimo momentui būdinga siaubą kelianti
ramybė, tai šiame suėmimo epizode atsispindi chaosas ir nevaldomos
minios, kuri sukėlė Didžiojo Penktadienio įvykius, mentalitetas.
Nors paveikslas iki kraštų sklidinas figūrų, "Kristaus suėmime"
galime įžiūrėti tik keletą pagrindinių veikėjų: Kristų, Petrą
viršuje dešinėje ir Judą viršuje kairėje. Ketvirtu pagrindiniu
veikėju tampa pati minia.
Tintoretas stulbinamai interpretuoja kojų plovimo sceną. Esame kviečiami į erdvią, prabangią menę su nuostabiu vaizdu. Dailininkas išveda mus iš istorinio konteksto - I a. Jeruzalės, norėdamas pavaizduoti įvykio belaikiškumą. Žaidžiant su laiku, didingame paveiksle sugretinama praeitis, dabartis ir ateitis. Esame kviečiami atidžiai sekti vaizdo pasakojimą "U" raidės forma, iš dešinės į kairę.
Suimant Jėzų, skaudi ir liūdna yra šventojo Petro
išsižadėjimo akimirka: širdį draskanti akimirka, vis dėlto taip
gerai pažįstama kiekvienam iš mūsų. Į šią akimirką mus kviečia
psichologiškai stiprus Mikelandželo Karavadžo "Šventojo Petro
išsižadėjimas". Matome tris veikėjus, stovinčius tamsioje naktyje:
kareivį-sargybinį, tarnaitę ir patį šventąjį Petrą. Fonas subtiliu
būdu padeda įsivaizduoti ir laužą, ir kiemą, kuriame vyksta
veiksmas, tačiau dėmesys sutelktas į veikėjų tarpusavio sąveiką.
Vaizdinis pasakojimas slenka iš kairės į dešinę. Sargybinis
atsisukęs į tarnaitę, kuri įdėmiai į jį žvelgia. Jos ryškiai
apšviestas veidas simbolizuoja rūsčią ir smerkiančią Petro
išsižadėjimo tiesą. Sargybinio veidą gaubianti tamsa rodo, kad jis
dar ne viską gerai supranta, bet lenkiasi pirmyn, kad geriau
girdėtų ir atidžiai stebi Petrą. Iškelta su ištiestu pirštu ranka
rodo bundantį supratimą. Sargybiniui antrinančios tarnaitės rankos
kaltina aiškiau, rodo tiesiai į Petrą.
Vincentas van Gogas yra nutapęs nemažai darbų su sėjėju
ir kviečių laukais. Šis paveikslas su sėjėju besileidžiančios
saulės fone išsiskiria japonišku stiliumi nutapytu medžiu, kuris
tarsi perpjauna vaizdą. Taip pat nepaprastai pasirinktos spalvos:
auksinė saulė, žalsvas dangus, rausvi debesys, violetiniai laukai,
juodai rudai mėlynas medis ir mėlynai žalia žmogaus figūra -
keista spalvų paletė. Nors saulė didžiulė, galime pajusti, kad
besibaigianti diena buvo šalta. Taip pat siurrealistinės
spalvos - užuomina apie anapusinę tikrovę. Paveikslas žadina
mintis apie mirtį ir atidavimą, nors prasmiškai sėklų bėrimas kalba
apie viltį ir naujo gyvenimo laukimą.
Giliai širdyje visi trokštame padėti, gydyti, atkurti, taikyti šeimas, džiaugtis draugyste, puoselėti tvarką ir ramybę bendruomenėse. Vyriausybės, įstatymai, institucijos - didžiulis biurokratinis aparatas yra atsiradęs tikintis sukurti taikią ir organizuotą, meile grįstą visuomenę. Tad kodėl taip nesiseka? Kodėl mokyklose šaudoma, kodėl kasdien pasaulyje atliekama daugiau nei 40 000 abortų, pornografijos pramonės pajamos pranoksta nemažų valstybių BVP, daugiau nei 21 000 žmonių kasdien miršta nuo bado, kodėl visiškai smuko pagarba žmogui, sukurtam pagal Dievo paveikslą ir panašumą? Atsakymas - šventumo stoka mumyse. Visa lemia kiekvieno iš mūsų nusiteikimas gyvenime svarbiausiu laikyti pastangas sekti Jėzumi arba laikinus asmeninius troškimus. Verta pažvelgti į tikruosius prioritetus, tikrąsias vertybes ir kaip jomis kasdien gyvename.
Džeimso Tiso paveikslas "Jėzaus ir Nikodemo pokalbis" priklauso garsiajai Biblijos iliustracijų serijai. Scenoje iš Evangelijos pagal Joną, kurioje Nikodemas naktį susiranda Jėzų, kad iš Jo patirtų daugiau apie Jo mokymą, dailininkas kuo atidžiau stengiasi perteikti to laikotarpio detales.
XVI a. flamandų dailininkas Kventinas Maseisas garsėjo karikatūromis, groteskiškais tapybos darbais ir satyriniais komentarais. Jo paveiksle "Jėzus išvaro prekeivius iš šventyklos" aiškiai matyti karikatūrinis stilius. Kiekvieno šio paveikslo personažo, netgi scenos viduryje nešamo avinėlio, išraiška nepakartojama. Maseisas - ne iš meilikautojų: kai kurie prekeiviai nutapyti beveik groteskiškai. Vis dėlto dailininkas rūpestingai stengiasi išlaikyti jų veidus žmogiškus, tokius, kad galėtume susitapatinti ir juose įžvelgti save.
Pažvelgti į Kristaus Atsimainymą šį kartą kviečia Frančeskas
Dzukarelis. Jo paveiksle "Peizažas su Kristaus Atsimainymu" yra
visi pagrindiniai Evangelijos pasakojimo veikėjai: Petras,
barzdotas senolis, kurio simboliniai raktai guli ant žolės
priešais, Jonas, jauniausias iš apaštalų tarpo ir Jokūbas, iškėlęs
į viršų rankas. Pats Kristus - spindintis debesyje, Jam iš
kairės - Mozė, iš dešinės - Elijas: Įstatymo ir pranašų
simboliai.
Didingos XII a. mozaikos, puošiančios Venecijos
Šv. Morkaus baziliką, dalis - ši "Jėzaus gundymo" scena.
Visa mozaika puošia cilindrinį skliautą transepto kairėje. Gundymo
scena yra tiesiai virš "Jėzaus žengimo į Jeruzalę" scenos.