Velyknačio vigilijos skaitiniai mums pasakoja Dievo ir Dievo
tautos istoriją. Evangelijos ištraukoje su Marija Magdaliete,
Marija, Jokūbo motina, ir Salome atvykstame prie tuščio Jėzaus
kapo. Jakopo di Čionio altoriaus paveikslo detalėje fiksuojama
akimirka, kai trys moterys susitinka paslaptingus vyrus baltais
drabužiais - angelus, pranešančius apie Prisikėlimą, taip kaip
prieš daugelį metų jie skelbė Kristaus gimimą.
Meistro iš Karlsrūjės paveiksle "Kristaus suėmimas"
(apie 1450 m.) susitelkiama į pirmąsias Kančios
akimirkas. Jei Nukryžiavimo momentui būdinga siaubą kelianti
ramybė, tai šiame suėmimo epizode atsispindi chaosas ir nevaldomos
minios, kuri sukėlė Didžiojo Penktadienio įvykius, mentalitetas.
Nors paveikslas iki kraštų sklidinas figūrų, "Kristaus suėmime"
galime įžiūrėti tik keletą pagrindinių veikėjų: Kristų, Petrą
viršuje dešinėje ir Judą viršuje kairėje. Ketvirtu pagrindiniu
veikėju tampa pati minia.
Tintoretas stulbinamai interpretuoja kojų plovimo sceną. Esame kviečiami į erdvią, prabangią menę su nuostabiu vaizdu. Dailininkas išveda mus iš istorinio konteksto - I a. Jeruzalės, norėdamas pavaizduoti įvykio belaikiškumą. Žaidžiant su laiku, didingame paveiksle sugretinama praeitis, dabartis ir ateitis. Esame kviečiami atidžiai sekti vaizdo pasakojimą "U" raidės forma, iš dešinės į kairę.
Suimant Jėzų, skaudi ir liūdna yra šventojo Petro
išsižadėjimo akimirka: širdį draskanti akimirka, vis dėlto taip
gerai pažįstama kiekvienam iš mūsų. Į šią akimirką mus kviečia
psichologiškai stiprus Mikelandželo Karavadžo "Šventojo Petro
išsižadėjimas". Matome tris veikėjus, stovinčius tamsioje naktyje:
kareivį-sargybinį, tarnaitę ir patį šventąjį Petrą. Fonas subtiliu
būdu padeda įsivaizduoti ir laužą, ir kiemą, kuriame vyksta
veiksmas, tačiau dėmesys sutelktas į veikėjų tarpusavio sąveiką.
Vaizdinis pasakojimas slenka iš kairės į dešinę. Sargybinis
atsisukęs į tarnaitę, kuri įdėmiai į jį žvelgia. Jos ryškiai
apšviestas veidas simbolizuoja rūsčią ir smerkiančią Petro
išsižadėjimo tiesą. Sargybinio veidą gaubianti tamsa rodo, kad jis
dar ne viską gerai supranta, bet lenkiasi pirmyn, kad geriau
girdėtų ir atidžiai stebi Petrą. Iškelta su ištiestu pirštu ranka
rodo bundantį supratimą. Sargybiniui antrinančios tarnaitės rankos
kaltina aiškiau, rodo tiesiai į Petrą.
Vincentas van Gogas yra nutapęs nemažai darbų su sėjėju
ir kviečių laukais. Šis paveikslas su sėjėju besileidžiančios
saulės fone išsiskiria japonišku stiliumi nutapytu medžiu, kuris
tarsi perpjauna vaizdą. Taip pat nepaprastai pasirinktos spalvos:
auksinė saulė, žalsvas dangus, rausvi debesys, violetiniai laukai,
juodai rudai mėlynas medis ir mėlynai žalia žmogaus figūra -
keista spalvų paletė. Nors saulė didžiulė, galime pajusti, kad
besibaigianti diena buvo šalta. Taip pat siurrealistinės
spalvos - užuomina apie anapusinę tikrovę. Paveikslas žadina
mintis apie mirtį ir atidavimą, nors prasmiškai sėklų bėrimas kalba
apie viltį ir naujo gyvenimo laukimą.
Giliai širdyje visi trokštame padėti, gydyti, atkurti, taikyti šeimas, džiaugtis draugyste, puoselėti tvarką ir ramybę bendruomenėse. Vyriausybės, įstatymai, institucijos - didžiulis biurokratinis aparatas yra atsiradęs tikintis sukurti taikią ir organizuotą, meile grįstą visuomenę. Tad kodėl taip nesiseka? Kodėl mokyklose šaudoma, kodėl kasdien pasaulyje atliekama daugiau nei 40 000 abortų, pornografijos pramonės pajamos pranoksta nemažų valstybių BVP, daugiau nei 21 000 žmonių kasdien miršta nuo bado, kodėl visiškai smuko pagarba žmogui, sukurtam pagal Dievo paveikslą ir panašumą? Atsakymas - šventumo stoka mumyse. Visa lemia kiekvieno iš mūsų nusiteikimas gyvenime svarbiausiu laikyti pastangas sekti Jėzumi arba laikinus asmeninius troškimus. Verta pažvelgti į tikruosius prioritetus, tikrąsias vertybes ir kaip jomis kasdien gyvename.
Džeimso Tiso paveikslas "Jėzaus ir Nikodemo pokalbis" priklauso garsiajai Biblijos iliustracijų serijai. Scenoje iš Evangelijos pagal Joną, kurioje Nikodemas naktį susiranda Jėzų, kad iš Jo patirtų daugiau apie Jo mokymą, dailininkas kuo atidžiau stengiasi perteikti to laikotarpio detales.
XVI a. flamandų dailininkas Kventinas Maseisas garsėjo karikatūromis, groteskiškais tapybos darbais ir satyriniais komentarais. Jo paveiksle "Jėzus išvaro prekeivius iš šventyklos" aiškiai matyti karikatūrinis stilius. Kiekvieno šio paveikslo personažo, netgi scenos viduryje nešamo avinėlio, išraiška nepakartojama. Maseisas - ne iš meilikautojų: kai kurie prekeiviai nutapyti beveik groteskiškai. Vis dėlto dailininkas rūpestingai stengiasi išlaikyti jų veidus žmogiškus, tokius, kad galėtume susitapatinti ir juose įžvelgti save.
Pažvelgti į Kristaus Atsimainymą šį kartą kviečia Frančeskas
Dzukarelis. Jo paveiksle "Peizažas su Kristaus Atsimainymu" yra
visi pagrindiniai Evangelijos pasakojimo veikėjai: Petras,
barzdotas senolis, kurio simboliniai raktai guli ant žolės
priešais, Jonas, jauniausias iš apaštalų tarpo ir Jokūbas, iškėlęs
į viršų rankas. Pats Kristus - spindintis debesyje, Jam iš
kairės - Mozė, iš dešinės - Elijas: Įstatymo ir pranašų
simboliai.
Didingos XII a. mozaikos, puošiančios Venecijos
Šv. Morkaus baziliką, dalis - ši "Jėzaus gundymo" scena.
Visa mozaika puošia cilindrinį skliautą transepto kairėje. Gundymo
scena yra tiesiai virš "Jėzaus žengimo į Jeruzalę" scenos.
Karlo Špicvego "Pelenų diena" įveda mus į gavėnią savistabaus
pamaldumo dvasioje. Matome nusiminusį karnavalo klouną, įsitaisiusį
celės kamputyje. Jo galva nuleista, rankos sukryžiuotos, veidas
šešėlyje. Paprastai klounas simbolizuoja ūžavimą, satyrą,
perteklių, gyvumą, papročių nepaisymą, gebėjimą juoktis iš
gyvenimo. Bet čia, niūrus celės kamputyje, jis neperteikia nieko
panašaus. Klounas sėdi beveik tuščiame akmeniniame, pelenų ir
bergždžios dykumos spalvos kambaryje su vieninteliu vandens ąsočiu.
Palikęs Užgavėnių linksmybes klounas apsistojo gavėnios
paprastume.
Šventojo Klemenso bazilikos Romoje lankytojai žavisi
viduramžių mozaika, kuri simbolizuoja visą išgelbėjimo
istoriją su gyvybę teikiančiu kryžiumi centre. Tai vaizdinga,
simbolinė kelionė, kurioje išgelbėjimo istorija skelbiama panašiai
kaip Velykų nakties vigilijoje.
Ticiano paveikslas "Kristus ir Gerasis Plėšikas" (apie 1566) panardina mus į nepagražintą, niūrią Didžiojo Penktadienio nuotaiką - sielvartą ir kančią. Vis dėlto ir čia įžvelgiamas vilties ženklas - tai Gerojo Plėšiko atsivertimas. Ticianas nuotaiką kuria pasitelkdamas kompoziciją ir spalvas. Paveikslas beveik monochrominis, naudojama rūdžių spalva nuo pačių tamsiausių iki šviesiausių jos atspalvių. Tai žemiška, tačiau kartu ir pralieto kraujo spalva. Ir Kristus, ir Gerasis Plėšikas nutapyti ne pačiame viduryje - pačiame viduryje dominuoja grėsmingas pilkų dūmų stulpas.
Bernhardo Štrigelio paveiksle "Kristus plauna mokiniams kojas" (apie 1520) pavaizduota Paskutinės Vakarienės scena. Matome Kristų ir apaštalus, susirinkusius aplink stalą, padengtą Velykų vakarienei - kepto ėriuko ir karčių žolelių likučiai byloja, kad jie šventė atminimo dieną, kaip įsakyta Pradžios knygoje. Nedidelė patalpa kuria artumo atmosferą, žmonės susėdę glaudžiai, vienas prie kito. Duonos gabalėliai, nedidelės lėkštės, peiliai ir taurė ant stalo netvarkingai išsimėtę - kaip liudijimas, kad susirinkusieji mėgaujasi maistu. Trupiniai - žmogaus prisilietimo ženklas - rodo aiškų susirinkusiųjų įsitraukimą ir dalyvavimą veiksme.
Verbų sekmadienis kupinas stiprių išgyvenimų: emocijos svyruoja nuo džiaugsmo iki sielvarto. Džoto "Žengimas į Jeruzalę" - viena Arenos arba Skrovenji koplyčios (it. Cappella degli Scrovegni) Padujoje freskų (apie 1303-1305). Joje vaizduojama garbinimo scena. Vis dėlto, kaip dailininkui būdinga, Džotas, peržengdamas bizantiškojo stiliaus ribas, piešia tikrą ir gyvą vaizdą. Matome šlovinimą, tačiau tokį, kuriam negalime atsiduoti visiškai; šioje scenoje apstu prieštaravimų.
Vengrų dailininko Janoso Vaszary‘io paveiksle "Lozoriaus prikėlimas" esame kviečiami į sceną, kurioje gyvybei grasina mirtis. Sukrečiamai šiame 1912 metais sukurtame paveiksle kertasi stiliai: žmonių figūros tapytos laikantis bizantiškųjų ikonų tradicijos, o fonas, spalva ir išraiška - labiau šiuolaikiški. Atrodytų, dabar, prieš mūsų akis, atskleidžiama ir gerbiama tradicija, panašiai kaip Evangelijos žinia prisotina, pripildo šią, dabar išgyvenamą dieną.
Ketvirto gavėnios sekmadienio pirmajame skaitinyje girdime: "Juk Dievas ne taip mato, kaip žmogus." (1 Sam 16, 7b) Evangelija pasakoja apie tai, kaip Kristus išgydo nuo gimimo aklą žmogų. El Grekas du kartus tapė šią istoriją. Čia matome pirmąją versiją. Paveiksle "Kristus išgydo neregį" (apie 1567) ne vien pasakojama istorija: kartu ryškėja besiskleidžianti menininko vaizduotė. Žvelgdami į šį ankstyvąjį tapybos darbą galime pastebėti, kaip El Grekas mokosi regėti dailininko akimis: vaizduoja perspektyvą, judančius kūnus įvairiausiais kampais. Kaip aklasis mokosi regėti, taip El Grekas pamažu įgyja unikalų braižą.
Garbė Jėzui Kristui!
Labai džiaugiuosi galimybe pasidalinti tuo, kuo dabar gyvenu.
"Gavėnia, - tariau sau. - Kokia ji bus šiemet?" Pirmiausia šovė mintis visiškai atsisakyti mėsos, gal saldumynų, bet minčių sūkuryje išgirdau: "O koks tavo santykis su Dievu, su artimu? Ar tavo širdis laisva? Ar tavo akys sveikos, mintys - švarios?"
Gary Jansen
Kiekvieną savaitę, nuo pirmadienio iki penktadienio, iš savo namų Rokvilio centre į darbą Manhatane važiuoju traukiniu. Dažniausiai sėduosi į ekspresą, kuris Long Ailando geležinkeliu nuskraidina mane į miestą tikrai greitai - per 45 minutes, jei nėra jokių trikdžių. Po darbo tenka lipti į vietinį traukinį, kuris stabčioja net mažiausiose stotyse ir stotelėse. Vadinasi, važiuoti tenka ilgiau. Ne itin smagu grūstis sausakimšame vagone kartu su pavargusiais, paniurusiais, kartais ne itin maloniai kvepiančiais keleiviais (jau nekalbant apie visus kosinčius ir čiaudinčius gripo sezono metu), bet namo nori grįžti visi.