Šventasis Alfonsas Rodrigesas (40)

Alfonsas Rodrigesas gimė 1532 m. Segovijoje. Jo tėvas buvo vilnos pirklys. Viešėdamas Segovijoje, vienas iš Jėzaus draugijos įkūrėjų, tėvas Petras Faberis, buvo apsistojęs svetinguose Rodrigesų namuose. Jis jaunąjį Alfonsą paruošė Pirmajai Komunijai. Kai berniukui sukako keturiolika, mirė jo tėvas. Alfonsui teko mesti mokyklą, kad padėtų motinai tvarkyti šeimos verslą. Dvidešimt šešerių jis vedė, tačiau po penkerių metų žmona mirė gimdydama trečią vaikelį. Du šeimos mažyliai irgi neišgyveno. Nuo tada Alfonsas pradėjo maldos ir apsimarinimų gyvenimą, atsiskyrė nuo pasaulio. O kai mirė ir trečiasis vaikas, Alfonsas nusprendė stoti į kurį nors religinį ordiną.

Žinoma, pirmiausia jis pagalvojo apie Jėzaus draugiją, tačiau be išsilavinimo ten įstoti buvo neįmanoma. Trisdešimt devynerių metų vyras pradėjo mokytis Barselonos kolegijoje. Reikėjo daug nuolankumo, kad ištvertų dvigubai jaunesnių bendramokslių pajuokas. Mokslai sekėsi sunkiai, dėl išgyvenimų suprastėjo sveikata. Tačiau galiausiai, sulaukęs keturiasdešimties, Alfonsas Rodrigesas buvo priimtas į Jėzaus draugiją kaip pasaulietis brolis. Tuometinis provincijolas pašmaikštavo, kad, nepakankant kvalifikacijos būti vienuoliu arba kunigu, Alfonsas bus šventasis.

Alfonsas keturiasdešimt šešerius metus tarnavo kukliu Jėzuitų kolegijos durininku, tačiau padarė didelę įtaką ne tik "namiškiams", bet ir daugybei žmonių, kurie ateidavo pas jį patarimo. Jo, kaip durininko, pareiga buvo priimti lankytojus, surasti tėvus jėzuitus arba studentus, kurių teiraujamasi, perduoti žinutes, atlikti nedidelius pavedimus, o taip pat paguosti širdyje kenčiančius, kurie, nežinodami kur dėtis, ateidavo pas jį; duoti patarimą sunerimusiems, dalinti labdarą stokojantiems. Tarp žmonių, kuriems turėjo įtakos Alfonasas Rodrigesas, buvo ir Petras Klaveras.

Rodrigesas kraštutinai apsimarindavo, buvo visiškai klusnus ir gebėjo nuolat likti paniręs į dvasinius dalykus netgi atlikdamas labiausiai blaškančias užduotis. Jėzuitų vyresnieji, matydami jo gerus darbus, norėjo, kad brolio įtaka pasklistų ir bendruomenėje, tad švenčių dienomis prašydavo jo pasakyti pamokslą valgomajame. Ne vieną kartą bendruomenė gerokai po pietų taip ir sėdėdavo be žado, kad išklausytų, ką Alfonsas Rodrigesas pasakys.

Net sulaukus senyvo amžiaus Alfonso išbandymai nesibaigė. Kad ir kiek jis apsimarindavo, vis tiek išgyveno dvasinę sausrą, stiprius gundymus, netgi velnio puolimą. Įžengęs į devintą dešimtį, brolis Alfonsas labai nusilpo, nebeprisiminė nė mėgstamiausių maldų. Jis mirė 1617 m.

Visų gerbiamas dvasinis patarėjas, Alfonsas Rodrigesas tapo jėzuitu ir bendruomenės durininku po žmonos ir vaikų mirties.

Kaskart išgirdęs beldimą, Alfonsas tardavo: "Ateinu, Viešpatie". Pamėgink šitaip atsiliepti - telefonu ar į durų skambutį: bet kokį savo atsaką pripildyk tikėjimo.