Tibhirino vienuoliai kankiniai (22)
1996 m. kovo 27 d. popietę grupė ginkluotų vyrų pagrobė septynis prancūzus trapistus iš Atlaso Dievo Motinos vienuolyno Tibhirino kaime, Alžyre. Po beveik dviejų mėnesių, gegužės 23 d., Maroko radijo stotis "Radio Méditerranée Internationale" gavo islamo kovotojų grupės pranešimą, jog septyniems vienuoliams buvo perpjautos gerklės, nes Paryžius atsisakė derėtis dėl jų išmainymo į Prancūzijoje kalinamus islamo teroristus. Gegužės 30 d. buvo surastos nužudytųjų galvos. Kūnai nebuvo surasti. Jauniausiam kankiniui buvo keturiasdešimt penkeri, vyriausiam - aštuoniasdešimt dveji. Pagrobimo metu du vienuoliai išsigelbėjo.
Tibhirino Atlaso Dievo Motinos vienuolyno abatas, tėvas Christianas de Chergé dvasiniame
testamente, kuris jau tapo šiuolaikine krikščionių klasika, numatė galimybę tapti
teroristų auka. Trumpame tekste išraiškingai perteikiama ir grėsmė, ir įvairūs
jausmai jos akivaizdoje, ir krikščioniškoji drąsa.
"Jei vieną dieną (ir ši diena gali būti šiandien) tapčiau auka terorizmo, kuris,
rodos, taikosi į visus Alžyre gyvenančius užsieniečius, norėčiau, kad mano bendruomenė,
mano Bažnyčia, mano šeima atmintų, jog mano gyvenimas buvo dovanotas Dievui ir
šiam kraštui. Kad priimtų, jog toks brutalus iškeliavimas gali būti su vienintelio
gyvenimo Šeimininko žinia. Kad mokėtų šią mirtį susieti su daugybę kitų, vienodai
smurtingų ir nuskendusių anonimiškumo abejingume. Mano gyvenimas neturi daugiau
vertės už kitą gyvenimą. Neturi ir mažiau. Kiekvienu atveju jis nebeturi vaikystės
nekaltumo. Gyvenau pakankamai, kad žinočiau, jog ir aš esu bendrininkas blogio,
kuris, rodos, pasaulyje ima viršų ir kuris man pačiam gali aklai smogti. Atėjus
tam metui, norėčiau išlaikyti sugebėjimą paprašyti Dievo ir savo brolių atleidimo,
kartu iš visos širdies atleisti tam, kuris man smogtų. Negeidžiu tokios mirties.
Man atrodo svarbu tai pabrėžti. Nes negalėčiau džiaugtis dėl to, kad ši tauta,
kurią myliu, būtų apkaltinta mano nužudymu".
Baigdamas laišką padėka už visą gyvenimą, už visą džiaugsmą, patirtą tiek Bažnyčioje, tiek gyvenant tarp musulmonų, tėvas de Chergé priduria: "Ačiū ir tau, paskutinės minutės drauge, kuris nežinojai, ką darai. Dėkoju tau ir tariu: "Su Dievu". Tegu mums, tau ir man, palaimintiems plėšikams, būna duota susitikti rojuje, jei taip patiktų Dievui, mūsų Tėvui. Amen".
Visi bendruomenės nariai gerai suvokė, kad gyvena itin pavojingomis aplinkybėmis. Tačiau jie buvo apsisprendę neapleisti vienuolyno, norėdami būti ištikimi savo pašaukimui ir misijai: savo mintimis, savo elgesiu augti Kristuje taip, kad aplinkiniai be žodžių pajustų Jo šviesą ir šilumą. Dauguma būsimų kankinių labai susidraugavo su vietos žmonėmis, iš tiesų persiėmė jų džiaugsmais, jų rūpesčiais. Prasidėjus karui, jie galėjo išvykti, tačiau negalėjo palikti savo draugų tuo metu, kai jiems sunkiausia. Kaip tik tada, kai draugystė tampa svarbiausia.
Kaip galiu liudyti taiką smurto kupiname pasaulyje?