Juozapas gimė 1603 m. pietų Italijoje, Kupertino miestelyje. Jo tėvas ūkininkas buvo prasiskolinęs, tad turėjo parduoti net savo namus, o sūnus gimė tvarte. Juozapas Kupertinietis anksti neteko tėvo, liko gyventi su motina ir penkiais broliais. Jaunuolis bandė stoti į įvairius vienuolynus, tačiau kaskart būdavo išvaromas, nes buvo nerangus ir neišsilavinęs. Galiausiai buvo priimtas į pranciškonų vienuolyną. Čia jam buvo pavesta rūpintis mulu.
Nežiūrint visų sunkumų, Juozapas Kupertinietis neprarado vilties tapti kunigu.
Norėdamas išlaikyti sunkius egzaminus, pasivedė Dievo Motinai. Jos užtarimu
įvyko stebuklas. Mažamokslis Juozapas vis dėlto išlaikė egzaminus ir buvo įšventintas
kunigu. Vis dėlto jis ir toliau buvo laikomas negabiu ir nuolatos siunčiamas
į atokiausias vietoves, kad nepridarytų daug žalos.
Kartą Juozapas Kupertinietis aukodamas šv. Mišias pateko į ekstazę, kurios metu pakilo į orą. Tai dažnai pasikartodavo. Maldininkų minios pradėjo plaukti pasižiūrėti neįprasto reginio, tačiau Juozapu pradėjo domėtis inkvizicija. Kunigas buvo apkaltintas naudojimusi žmonių pamaldumu ir priverstas gyventi atskirai nuo kitų. Šventasis tai priėmė su dideliu nuolankumu ir klusnumu. "Klusnumas, - sakė šventasis, - yra lyg karieta, kuri patogiai veža į Rojų". Šventasis Juozapas Kupertinietis mirė 1663 m.
"Skrajojančiu vienuoliu" vadinamas brolis pranciškonas maldoje patirdavo ekstazių, kurių metu pakildavo į orą.
Pamėgink palengvinti savo dvasinių naštų svorį kontempliatyvia malda.
Prašykime šventųjų lydėti mus gavėnioje. Tegu jų gyvenimai įkvepia mus drąsai, troškimui tarnauti, atsidavimui ir ištikimybei. Keturiasdešimt dienų - keturiasdešimt žmonių - dešimt šventųjų, įkvėpusių Bažnyčią ir visuomenę, dešimt stiprių moterų, dešimt kankinių ir dešimt mažai žinomų šventųjų - padės keliauti kartu su šeima ir tikėjimo Bendruomene, padės augti tikėjime, viltyje ir meilėje.