Ignaciškoji piligrimystė. Antra savaitė

1521 m. Ignacui Lojolai su nedidele karių grupe teko ginti nuo prancūzų Pamplonos tvirtovę. Priešų pajėgos buvo gerokai gausesnės. Atsargesnis ir ne toks uolus vadas būtų svarstęs galimybę trauktis, bet Ignacas nebuvo linkęs sustoti pusiaukelėje. Prancūzai sutriuškino ispanus, o Ignaco koją mūšio metu sutraiškė patrankos sviedinys. Tais laikais, bent jau kai kuriose armijose egzistavo mandagumo taisyklės, reikalaujančios deramai elgtis netgi su nugalėtais priešais. Kadangi Ignacas vis tik buvo didikas, prancūzai suteikė jam pirmąją pagalbą, ir jis buvo išgabentas atgal į šeimos pilį baskų krašte.

Galime tik įsivaizduoti ilgus sveikimo mėnesius: chirurgines operacijas beveik be anestetikų, labai ribotas žinias, kaip elgtis su infekcija, ir pan. Tikriausiai ne mažiau nepakeliamas Ignacui buvo atsiskyrimas ir negalėjimas nieko daryti. Jis tegalėjo skaityti ir svajoti, o vienintelės knygos, kurias jam pavyko gauti, buvo apie Kristaus ir šventųjų gyvenimus - tikrai ne riterių romanai, kurių jis prašė (pasakojimai apie damas ir jas ginančius riterius tuo metu buvo "ant bangos").

Taigi Ignacas daug laiko praleido mintydamas. Jis svajodavo apie didvyriškas kovas, kuriose laimi mylimos damos širdį. O perskaitytos istorijos apie Kristų ir šventuosius skatino jį svajoti, kaip pats taps didžiu šventuoju - iš tikrųjų didesniu už visus kitus šventuosius!

Tada Ignacas pradėjo pastebėti, kad svajodamas apie drąsius riterių žygius jis lieka tuščias ir nepatenkintas. O svajonės apie tapimą šventuoju sielą pakylėdavo aukštyn. Ilgam prikaustytas prie patalo, Ignacas galėjo atidžiai stebėti savo vidinę būseną. Jis pradėjo galvoti, kad jo psichinės ir emocinės reakcijos į šias dvi labai skirtingas svajones bando jam kažką pasakyti.

Kai vėl galėjo vaikščioti, Ignacas jau turėjo naują gyvenimo matymą, nukreiptą visai kita linkme. Po ilgų sveikimo mėnesių jis pakilo apsisprendęs skirti savo gyvenimą Dievui ir sekti Kristumi.

1522 m. Ignacijus paliko Lojolos pilį ir raitas ant asilo nukako į Montserato kalną, kur Benediktinų vienuolyne savo kardą ir durklą padėjo priešais Montserato Dievo Motinos statulą. Ignacas atidavė drabužius vargšams ir, jau nebe kareivis, išvyko ieškoti naujo gyvenimo.

Kokie "patrankos sviediniai" smūgiavo jus?

Girdint apie Ignaco sužeidimą ir po to įvykusį laipsnišką atsivertimą, nelieka nieko kito kaip pasakyti: jei to patrankos sviedinio nebūtų buvę, nebūtų šventojo Ignaco Lojolos. Todėl šiandien klauskime savęs: ar patyrėme "patrankos sviedinio smūgį" - sunkų ar traumuojantį įvykį, kuris pakeitė gyvenimo kryptį? 

Kokia nelaimė, tragedija ar sunkumai pakeitė jūsų gyvenimą?

Kaip reagavote į tą "patrankos sviedinio smūgį"?

Kas dėl šio įvykio turėjo pasikeisti?

Kada supratote, kad Dievas pasinaudojo sunkiu ar skausmingu įvykiu, kad jus nukreiptų teisinga linkme?

Ne kiekvienas mums nutikęs blogas dalykas yra Dievo valia, tačiau "patrankos sviedinio smūgiai" parodo, kad Dievas viskuo pasinaudoja, kad mus pasiektų ir mums padėtų.

Malda prašant, kad Šventoji Dvasia padėtų su dėkingumu pažvelgti į sunkius mūsų gyvenimo momentus:

Šventoji Dvasia, 

šiandien prašau: atgaivink sunkų prisiminimą. Duok man stiprybės leisti jam iškilti, suteik išminties pažvelgti nesudrumstu žvilgsniu, padėk man pasijusti, kaip jaučiausi anuomet, kad tą jausmą galėčiau atnešti ir Tau maldoje atiduoti. Padėk man pamatyti galimybę, kuri atsivėrė dėl tos sudėtingos situacijos. Sužadink manyje ryžtą priimti ir įskaičiuoti tą įvykį tarp visų kitų lobių, pripildžiusių mano gyvenimą. Amen.

Nuotraukoje: šiame Lojolų pilies kambaryje sugijo Ignaco koja ir buvo perkeista jo širdis. Dabar čia koplyčia.

Parengta pagal IgnatianSpirituality.com