Neoficialios apklausos duomenimis, pyktis yra dažniausiai išsakoma moterų ir antra pagal dažnumą vyrų nuodėmė. Tai visiškai neturėtų stebinti. Psichologai tvirtina, jog santuokiniame ir šeimos gyvenime žmonėms pyktis sukyla dažniau nei kitose socialinėse situacijose. Taip pat ir į specialistus poros dažniausiai kreipiasi dėl pykčio. Negana to, tyrimai atskleidė, kad dviem trečdaliams tėvų sukyla pyktis ir jie šaukia ant savo vaikų vidutiniškai penkis kartus per savaitę, o dauguma stiprų pyktį patiria kone kasdien. Tokiu būdu šeimoje, kuri turėtų būti meilės, pasitikėjimo, emocinės paramos vieta, neretai dėl pykčio sukuriama emociškai ir psichologiškai nerami aplinka.
Dažniausiai esame linkę protestuoti: "Nesu piktas. Tiesiog, kaip ir visi kiti, kartais užsiplieskiu, bet nesu piktas". Taip, tokiuose protestuose yra tiesos - retas asmuo yra piktas visą laiką. Vis dėlto norėčiau pasidalinti asmenine patirtimi, kodėl turėtume siekti pašalinti beveik visus pykčio proveržius. Su žmona auginame šešis vaikus (penkis sūnus ir dukrą). Užaugau alkoholiko šeimoje, kur pasitaikydavo ir smurto, todėl jaunystėje turėjau "pykčio problemų". Uoliai stegiausi pašalinti pyktį iš savo gyvenimo ir padariau nemažą pažangą, bet vieną Kūčių vakarą, kai mūsų dukrai buvo maždaug aštuoneri, susimoviau. Pratrūkau ir iki šios dienos gailiuosi. Mergaitė visą dieną stengėsi būti naudinga, visaip padėjo, bet paslydo ir sudaužė kelis dubenėlius su desertais. Aš supykau. Pasiutau. Nereikia nė sakyti, sugadinau Kalėdas. Atsiprašiau, sakiau dukrai, kad gailiuosi, bet žala jau buvo padaryta.
Svarstant apie tą nelemtą įvykį į galvą atėjo šv. popiežiaus Grigaliaus Didžiojo žodžiai iš įžvalgios jo knygos "Pastoracijos taisyklės": "Pyktis skatina protą judėti ten, kur šis nenori eiti. Susijaudinimo būsenoje elgiesi taip, lyg nežinotum, ką darai, ir tik apgailestauti belieka vėliau, kai supranti, kas įvyko. Kai nesipriešinama kunkuliuojančiam pykčiui, prarandamas gėris, kuris galėjo būti padarytas proto ramybėje, o staigus pykčio protrūkis sunaikina net ilgo darbo vaisius".
Dauguma tėvų uoliai rūpinasi ir myli savo vaikus, bet, kaip pats skausmingai patyriau per anas Kūčias, vienas pykčio protrūkis gali nubraukti visa, kas buvo, kruopščiai stengiantis, per metų metus įgyta.
Pripažinti pyktį
Bėgant laikui pastebėjau, jog dauguma žmonių nesiryžta pripažinti, kad pyksta. Jie labiau linkę vartoti tokius žodžius kaip "apmaudauti", "sudirgti", "susierzinti", "būti nepatenkintam", "nusiminti", "sutrikti" (čia tik keletas). Pažįstu žmogų, kurį "erzina" vaikai, "kelia apmaudą" bendradarbiai, "dirgina" žmona ir "nervina" kiti vairuotojai, bet jis pabrėžia, kad niekada nepyksta. Mano mėgstamiausias terminas santuokos pradžioje buvo "sudirgti". Žmona švelniai teiraudavosi: "Brangusis, atrodo, supykai, kad taip pasakiau?" Dažniausiai atsakydavau: "Nepykstu. Esu truputį sudirgęs, bet nepykstu". Problema tokia: jei neatpažįstame ir nepripažįstame pykčio, labai mažai vilties, kad jo mūsų gyvenime sumažės. Nes kam gi atgailauti, jei esi tik truputį sudirgęs? Tad akivaizdu, jei nenorime, kad žalingas pykčio poveikis mūsų šeimose stiprėtų, turime padėti sau ir tiems, kurie mums brangūs, pripažinti ir prisiimti atsakomybę dėl pykčio mūsų gyvenime tikrovės.
Pykčio anatomija
Pyktį patyrinėję biologiniu požiūriu susidurtume su hormonu adrenalinu. Jį išskiria antinksčiai, iš galvos smegenų gavę "pavojaus" signalą. Nors adrenalino išsiskyrimą gali paskatinti ir kitos stiprios emocijos, sunkus fizinis darbas ar šaltis, pyktis yra vienas stipriausių stimulų. Ką daro adrenalinas? Jis paruošia organizmą kovai - raumenys įsitempia, širdis ima plakti greičiau, kvėpavimas sutankėja, kraujyje padidėja gliukozės koncentracija. Mąstymas tarsi susiaurėja, dėmesys sutelkiamas tik į tai, kas yra traktuojama kaip grėsmė (nors nebūtinai tai bus reali grėsmė). Ir štai, esame pasirengę kautis.
Prieš keletą metų nusprendžiau padaryti savo žmonai staigmeną - pakviesti ją į pasimatymą, vakarienės. Žinojau, kur pavakare ji turi susitikimą, tad sugalvojau pasislėpti ant užpakalinės jos automobilio sėdynės. Buvo gražus vakaras, leidosi saulė, kai pasirodė mano žmona. Ji įsėdo į automobilį. Vos užvedė variklį, aš staiga pašokau nuo galinės sėdynės. Nesunku atspėti, kad mano žmonos antinksčiai išskyrė daug adrenalino - kartu su emocijų protrūkiu. Pirmiausia, ji patyrė baimę. Tada, kai suprato, kad ant galinės sėdynės buvau aš, o ne koks beprotis, ji supyko. Galų gale, kai jau galėjo įvertinti, kaip stengiausi, kad vakaras būtų ypatingas, ji patyrė džiaugsmą.
Susijaudinimas yra svarbi mūsų emocijų dalis, bet vien susijaudinimas nėra pakankamas kokios nors konkrečios emocijos signalas. Mums taip pat reikia minčių - to pokalbio su savimi, kurį pasitelkiame aiškindami kiekvieną įvykį. Šis vidinis dialogas leidžia mums nustatyti emociją kiekvienoje situacijoje. Anot kognityvinės terapijos specialisto Aarono Becko, "ne situacija savaime nustato, ką žmonės jaučia, o tai, kaip jie išaiškina situaciją". Kalbant apie pykčio emociją, dažniausiai pyktį kaip atsaką sužadina patirto neteisingumo jausmas. Kitaip tariant, interpretuojant įvykį kaip neteisingą ar nesąžiningą, dažniausias emocinis padarinys bus pyktis.
Neteisybė ir pyktis šeimoje
Kartais pyktis šeimoje kyla kaip atsakas į tikrą neteisybę, pavyzdžiui, neištikimybę, žodinį ar fizinį smurtą, pasikartojantį nesąžiningumą, apgaulę ir t. t. Tokiais atvejais pyktis yra tinkama ir pagrįsta reakcija - juk neteisybė įvyko. Tačiau mes susitelkime į kitką. Pakaks priminti taiklų Aristotelio pastebėjimą: "Kiekvienas gali supykti - tai paprasta, bet supykti ant tinkamo asmens, supykti tinkamu laipsniu, tinkamu metu ir dėl tinkamos priežasties - tai ne kiekvienam ir ne taip paprasta".
Deja, pyktis šeimose dažnai kyla neįvykus jokiai neteisybei. Žinoma, tas, kuris pyksta, pasiteisins savu supratimu apie nesąžiningumą, bet dažniausiai toks aiškinimas prasilenkia su tikrove. Ilgainiui, aptariant įvairių žmonių reakcijas į visokias aplinkybes, pavyko nustatyti šešis skirtingus mąstymo modelius, kurie dažnai tarnauja pykčiui sukilti. Kiekvienas iš šių šešių mąstymo modelių unikaliu būdu paskatina įvykius, kurie paprastai sukelia pyktį. Kiekvieno iš šių šešių modelių minčių eiga unikali, tačiau juos sieja asmens supratimas apie įvykdytą neteisybę.
Matysime, kad šeimose dažnai sudaroma palanki terpė šiems modeliams pasireikšti. Taip pat stenkimės įvertinti, kokiu mastu kiekvienu atveju neteisybė vis dėlto buvo padaryta.
1. Komforto / patogumo siekis
Kartą mokymų metu geram žmogui apibūdinti pasitelkiau baržos analogiją: barža
nesistengia būti prašmatni, ji niekada neskuba, jos paskirtis - daug gabenti.
Po kelių dienų teko pusryčiauti su bičiuliu. Seniau jau buvome aptarę jo pykčio
problemas, bet išgirdus baržos analogiją jam atėjo naujas suvokimas: jis kitu
būdu suprato savo pykčio šaltinį. Draugas pasakė, kad jam niekada nerūpėjo
gyventi kaip baržai: jo požiūris į gyvenimą labiau kaip kruizinio laivo. Jis
suprato, kad, kada tik jo žmonos arba kurio iš vaikų poelgis sutrikdydavo jo
"ramų kruizą", jis atsakydavo pykčiu. Pirminis jo pykčio šaltinis - lengvumo
ir komforto troškimas.
Labai dažnai žmogų išbalansuoja vien nepatogumas. O tipinėje šeimos dienoje tokių nepatogumų šimtai: išsiliejęs pienas, išmėtyti žaislai, "dingęs" nuotolinio valdymo pultas, lietuje paliktas dviratis, netyčia pro langą įskriejęs kamuolys, tvarkytina tvora, sudužęs dubenėlis, batai, palikti prie paradinių durų, nepadėti raktai, pamesta piniginė ir t. t.
Žmonės dažnai pyksta dėl lėto kompiuterio, užstrigusio kopijavimo aparato, stovėdami spūstyse arba neužsivedant automobiliui, jau nekalbant apie visas pasikartojančias, įprastas, žemiškas užduotis, kurios yra neatskiriama šeimos gyvenimo dalis: siurbimas, dulkės, šiukšlės, veja, nešvarūs indai ir drabužiai, apšnerkštas vonios kambarys ir t. t.
Net trumpoje kelionėje į parduotuvę yra daug galimybių pykčiui kilti: vežimėlis su sugedusiu ratuku, eilės viduryje paliktas krepšelis, ilgos eilės, nes trūksta kasininkių, kaupini priešais stovinčiųjų vežimėliai - vieni nepatogumai.
Mes supykstame, kai pajuntame neteisingumą. Kilus nepatogumui, vidinis balsas tarsi sako: "Kodėl man taip nutiko?" "Nenoriu, kad taip būtų". "Tai neteisinga". Šios automatinės mintys sukelia pyktį, bet už šių minčių slypi lengvumo ir komforto troškimas: manymas (mąstymo modelis), kad gyvenimas turėtų būti lengvas (ar bent jau lengvesnis negu yra). Kai susigalvojame, kad nusipelnėme gyvenimo be rūpesčių, tarsi "prisitaikome" pykti: mus kasdien išbalansuoja menkiausias nusivylimas, trikdis ar nesėkmė.
Vienas papildomas pastebėjimas: dauguma žmonių, kurie pyksta vien dėl nepatogumų, yra linkę perdėtai apibūdinti įvykį, pavyzdžiui: "Ši situacija siaubinga"; "Mano gyvenimas pasibaisėtinas"; "Daugiau nebegaliu". Tokios frazės veikia kaip pakuros, kurios tik ir laukia nepatogumo, kad užsidegtų. Tiesa, kad rūpesčiai yra nepatogūs, bet paprastai jie nėra siaubingi.
2. Kaip aš noriu
Vaikai kartais supyksta, kai negauna ko nori. Kad ir kas tai būtų - sausainis, dar vienas filmukas arba nenoras keltis, jie iš esmės nori to, ko jie nori, ir jeigu negauna, jiems atrodo, kad įvykdytas neteisingumas. Panašiai nutinka ir suaugusiems. Tokiais atvejais mes linkę sakyti: "Aš turiu teisę..." Pavyzdžiui: "Turiu teisę į ramų vakarą" - o tada paaiškėja, kad sutuoktinis turi kitų planų arba vaikams reikia padėti atlikti namų darbus, arba vandens šildytuvas neveikia ir karštos vonios nebus. Tokiam atvejui tinka šmaikšti anglų rašytojo Samuelio Johnsono citata: "Teisingumas - kai galiu daryti viską, ką noriu. Neteisinga yra viskas, kas trukdo man tai daryti".
Tyrimai parodė, kad šis "teisės turėjimas" yra žmonių pykčio ant Dievo šaknis. Gyvenime būna, kad niekas nesiklosto taip, kaip, mūsų nuomone, turėtų, arba kaip mes tikimės, arba taip, kaip mes norime. Mums, "turintiems teisę", tokios aplinkybės atrodo kaip įvykdyta neteisybė, ir įtūžis išliejamas ant Dievo.
Mąstymo modelis "kaip aš noriu" sukelia pykčio proveržius ir tiems, kurie įsitikinę, kad viską žino geriausiai. Jų žodyne pilna žodelių "turėtų", "turi" ir "privalo". Jie yra įsitikinę, kad žino, kaip turit elgtis jūs / kaip turi elgtis kiti / kaip viskas turi būti padaryta: "Kai grįžtu namo, turėtum duoti man laiko pailsėti prieš ko nors prašydama"; "Žmonės privalo sudrausminti savo vaikus bažnyčioje"; "Kai išeini iš kambario, turi išjungti šviesas", ir pan.
Tokie žmonės mano, kad turi tiesos monopolį, ir jeigu kiti (sutuoktinis, vaikai, bendradarbiai) tiesiog klausytų jų, tada viskas būtų kur kas geriau. Jie įsitikinę, kad žino, kas yra teisinga, ir kai jiems prieštaraujama / kai žmonės jų neklauso / kai žmonės daro ne taip, kaip jie nori tai padaryti, tada akivaizdžiai "įvykdoma neteisybė".
3. Paliesta puikybė
Būdamas 40-ties, treniravau vidurinės mokyklos krepšinio komandą. Vienose rungtynėse (beje, per mano gimtadienį), mūsų komanda smarkiai atsilikinėjo. Augant nusivylimui, ėmiau skųstis teisėjų darbu, kol galiausiai vienas jų priėjęs labai aiškiai man pasakė: "Treneri, užsičiaupkit. Eikit prie savo suolelio, atsisėskit ir užsičiaupkit". Nereikia nė sakyti, supykau, ir atsistojęs priešais teisėją pradėjau aiškinti: "Jei gyventume civilizuotoje visuomenėje, išmoktume kalbėtis labiau civilizuotai. Manau, kad turėtume pradėti nuo jūsų. Jums nederėjo tokiu būdu su manimi kalbėti - šitaip žmonės vienas su kitu nekalba".
Gavau techninę pražangą. Tiesą sakant, iki rungtynių pabaigos gavau jas dvi ir
buvau pašalintas iš aikštelės. (Taip, aš, universiteto profesorius ir psichologijos
katedros dekanas, buvau išmestas iš aikštelės vidurinės mokyklos sporto turnyre!)
Po žaidimo truputį užtruko, kol nusiraminau, ir pradėjęs apmąstyti savo atsakymą
teisėjui supratau, kad reikalo esmė ne ta, ar šitaip kalbasi žmonės. Esmė ta,
kad šitaip jam negalima kalbėti su manimi. Buvo paliesta mano puikybė.
Deja, tai dažnai sukelia pyktį šeimoje. Įsivaizduokite paauglį sūnų, kuris kvescionuoja tėvo autoritetą, gali būti, tėvo reakcija bus: "Kaip drįsti šitaip su manimi kalbėti! Kas manaisi esąs? Neturi supratimo, su kuo turi reikalą? Aš tuoj tau parodysiu, kas čia bosas". Arba įsivaizduokite pyktį sužadinančias mintis, kurios gali kilti pernelyg karštoje diskusijoje tarp vyro ir žmonos: "Ji neturi teisės šitaip su manimi kalbėti!"; "Kaip jis galėjo taip man pasakyti - nenusipelniau būti šitaip vertinama!"; "Nuo kada ji vadovauja? Neprivalau jai atsakyti!"; "Daugiau neliuobsiu jo šūdų. Aš jam parodysiu - daugiau nieko nedarysiu"; "Jei ji pertrauks mane dar kartą, prisiekiu - smogsiu!"
Kiekvienu iš šių atvejų buvo paliestas išdidumas ir sukilo pyktis. Šios rūšies pyktis ypač įsišaknijęs mūsų savimeilėje, todėl jį, kylantį iš pažeisto išdidumo / puikybės labai sunku išnaikinti. Kai žmonės jaučiasi negerbiami arba paniekinti, jiems atrodo akivaizdu, kad įvykdyta neteisybė, todėl vienintelė logiška reakcija yra supykti: "Kaip dar galėtum jaustis, kai su tavimi šitaip nesiskaito?"
Tiesa, būna atvejų, kai pasakoma (arba padaroma) kažkas tikrai neteisinga. Vis dėlto, kai paliečiamas išdidumas, mes būname ypač linkę aiškinti situacijas savo naudai. Tokiu atveju reikia ypač atidžiai stebėti, interpretuoti, ir reaguoti į įvykius.
4. Tvarka / ramybė
Štai pasakojimas moters, užaugusios namuose, kur nuolat tvyrojo netvarka, savotiška sumaištis: "Mūsų namuose visur mėtėsi drabužiai, žmonės visada vėluodavo, virtuvėje ant stalo gulėjo nebaigtas valgyti maistas, o plautuvė prikrauta nešvarių indų, svetainę reikėdavo pereiti kaip labirintą tarp visur numestų ir paliktų daiktų, vonios kambarys buvo prikrautas ploviklių, muilų, šampūnų, lakų, kremų ir lūpdažių. Kur tik pasisukdavau, tvyrojo netvarka ir sumaištis".
Kad nesusidaryčiau klaidingo įspūdžio, moteris skubiai pridūrė: "Mano šeima nebuvo apsileidusi - iš tikrųjų augau labai mylinčiuose namuose, mane tik erzino nuolatinė netvarka ir neorganizuotumas".
Pažįstu keletą žmonių, kurie užaugo tokioje chaotiškoje aplinkoje. Daugelis jų
man sakė, kad ilgisi pasitenkinimo ir ramybės. Jie jaučia, kad dėl netvarkos,
kuri supo juos jaunystėje, iš jų buvo atimta jiems priklausanti ramybė. Išsiaiškinau,
kad daugumai šių žmonių ramybė asocijavosi su tvarka, kitaip tariant, jie tikėjo,
kad, jei įves tvarką gyvenime, jie ras tą ramybę, kurios taip ilgai troško.
Aš nuoširdžiai pravardžiuoju tokius asmenis "antyčių rikiuotojais" - jie uoliai dirba, kad visos "antytės" būtų tvarkingai išrikiuotos ir šitaip liktų. Jei visa bus savo vietoje, tada bus tvarka, o jei yra tvarka, tada bus ramybė. Problema ta, kad šeimose (taip pat ir gyvenime) "antytės" dažnai yra linkusios išeiti iš rikiuotės - vaikai ne visada tvarko savo miegamuosius, žmona gali užtrukti darbe ir galiausiai pavėluos vakarienės, brolis gali palikti žemės riešutų sviesto ant bufeto arba vyras eidamas miegoti paliks svetainėje nešvarių indų.
Vienas iš būdų "antytes" sugrąžinti į eilę - atstatyti tvarką - yra pyktis. Jei pakankamai pyksi, žmonės vėl tvarkingai išsirikiuos, neteisybė bus ištaisyta ir dar kartą atkurta, jūsų manymu, teisėta jūsų ramybė.
Panašus mąstymo modelis būdingas tiems, kurie serga "noro visiems patikti" liga, tiems, kuriems sunku pasakyti "ne". Nesvarbu, ar trokšdami kitų pritarimo, ar nenorėdami nuvilti žmonių, ar jausdami poreikį užsitarnauti meilę - tokie asmenys neišmoko nustatyti tinkamų ribų. Dėl to jiems dažnai nepavyksta susidoroti su daugybe reikalų, "ryjančių" jų laiką ir energiją. "Tai nesąžininga", - protestuoja jie, mėgindami atkurti tvarką savo gyvenime ir pradeda pykti. Deja, tokios situacijos dažnai kyla iš mūsų pačių susikurto chaoso.
5. Emocinės mėlynės
Pavyzdžiui, jaunuolis trokšte troško tėvo pritarimo ir patvirtinimo. Jis pasakoja: "Kad ir ką dariau, savo tėvui negalėjau įtikti. Jis visada mane kritikavo dėl vienų ar kitų dalykų. Kaskart, atliekant namų darbus, jis nevertindavo, ką padariau gerai - jis tik nurodydavo vietas, kur galėjau geriau pasistengti. Aš buvau geras sportininkas ir geras mokinys, bet jam niekada neatrodė, kad pakankamai geras. Mano pasiekimų knygelėje buvo penki "A" ir vienas "A-". Tėvui terūpėjo, kodėl tas minusas“.
Šiam jaunuoliui atsirado "mėlynė" - jis niekada nesijautė pakankamai geras, niekada nesijautė įvertintas - dėl to kilęs emocinis jautrumas beveik sunaikino jo santuoką. Jis nuolat pernelyg reagavo į situacijas šeimoje. Pavyzdžiui, kaskart, kai žmona jam pasiūlydavo elgtis kitaip, jam atrodė, tarsi ji būtų užsimojusi ir smogusi. Suprantama, dėl emocinės mėlynės jis reaguodavo su pykčiu. Pirmiausia išsiliedavo pikta tirada, o paskui kelias dienas būdavo šaltas ir tolimas. Dėl to sutuoktiniai įstrigo tarp paviršutiniškų pokalbių ir piktų reakcijų.
Dauguma mūsų tikimės, kad artimiausiuose santykiuose (ypač šeimoje) būsime gerbiami, vertinami, puoselėjami, saugūs ir mylimi. Mes tikimės, kad šie poreikiai bus patenkinti, todėl esame linkę naujais būdais atverti save kitam. Deja, tobulų partnerių nėra, todėl sena "mėlynė" kartais gali suskausti, o mums atrodyti, kad esame atmesti, ignoruojami, apleisti, silpni, pažeidžiami ir nemylimi.
Paprastai mylintis partneris tyčia neskaudina savo sutuoktinio, tačiau dėl emocinių
kraujosruvų gali taip atrodyti. Net netyčinis įvykis gali sukelti neteisybės
jausmą. Toliau pateiktuose pavyzdžiuose pyktį sukelia sutuoktinio elgesys.
Kiekvienu iš šių atvejų pyktis yra tikras, ir, atsižvelgiant į emocinius sumušimus,
netgi pagrįstas atsakas. Bet kiekvienu atveju reikia užduoti klausimą: ar pyktis
yra teisėtas? Kitaip tariant, ar tikrai buvo padaryta neteisybė?
Džeinė keletą savaičių buvo susirūpinusi dėl įtemptos situacijos darbe. Ji to
nenorėjo, vis dėlto jos vyras Robertas pasijuto jai nesvarbus, kaip ir savo
tėvams jų skyrybų metu. Jis buvo sužeistas ir piktas. Patrikas daugelį metų
kentė žeminančias vyresnių seserų pastabas. Santuokoje net švelnus žmonos negatyvas
kėlė gilų skausmą ir pyktį. Marijos tėvas buvo alkoholikas. Dažniausiai namuose
jo nebūdavo, o jei ir būdavo, šeimos reikaluose nedalyvaudavo. Marija užaugo
jausdamasi nemylima. Šiuos jausmus kartu su skausmu ir pykčiu dažnai atgaivindavo
vyro dėmesingumo stoka.
6. Ciniškas priešiškumas
Kai kurie pykti linkę asmenys itin greitai pereina prie neigiamo kitų vertinimo.
Po įvykio jie tuojau pateikia bendrą niekinantį susijusių žmonių vertinimą.
Pavyzdžiui, atsidūrę ilgoje eilėje prie kasos, pradeda galvoti: "Kokie pusgalviai
čia dirba? Kai visur šitokia tvarka, nenuostabu, kad mūsų visuomenė ritasi
pragaran". Toks žmogus išvadins kvailiais visus nepasitvirtinus oro prognozei
ir pan.
Tokie asmenys kovoja su cinišku priešiškumu. Jie pilni kartėlio, linkę abejoti
kitų žmonių kompetencija, nuoširdumu ir (arba) sąžiningumu, į daugumą įvykių
reaguoja ciniškai ir piktai. Tokie žmonės greitai padaro išvadą, kad yra susituokę
su "tingiu, neryžtingu, neapsakomu niekdariu" arba kad jų kaimynas yra "žiaurus, neįsivaizduojamas
šykštuolis", arba kad jų vaikas yra "nepajudinamas tinginys" ir t. t.
Ciniškas priešiškumas siejasi su visais anksčiau aptartais mąstymo modeliais. Tai yra, ciniškam priešiškumui būdingą visuotinį neigiamą vertinimą gali sukelti nepatogumai, negavimas to, ko nori, įžeista puikybė ir pan. Kiekvienu atveju priešiškai nusiteikęs cinikas bus linkęs pagilinti suvoktą įvykio sunkumą ir reaguos dar aršiau.
Patarimas
Pernelyg dažnai žmonėms, kurie kovoja su pykčiu, patariama pasitelkti pykčio valdymo metodus. Pavyzdžiui, eiti pasivaikščioti ir šitaip nusiraminti. Tokie būdai gydo tik išorinius pykčio pasireiškimus ir nėra itin veiksmingi. (Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad iš pradžių tokie pasivaikščiojimai tik pakurstydavo mano pyktį - aš įsitikindavau, kad neteisybė tikrai padaryta).
Grigalius Didysis sakė: "Veltui nukertamos išorinės pykčio šakos: jei jis išlikęs šaknyse, šakų atžels dar gausiau". Stengtis vien tik sumažinti pykčio protrūkius nebus veiksminga. Jei žmogus nesupranta, iš kokių šaknų jis kyla, realių pokyčių sunku tikėtis. Jei norime, kad gyvenime sumažėtų pykčio, reikia pasistengti suprasti pykčio šaknis, o tada mintis, kurios pykdo, keisti - stengtis galvoti kaip Jėzus. Kaip sako Teresė Avilietė: "Tikrai nuolankiam žmogui negali būti padaryta jokia neteisybė".