Popiežius Paulius III patvirtino Jėzaus draugiją, o po vienerių metų, 1541 m., jėzuitai išrinko Ignacą Lojolą draugijos generaliniu vyresniuoju. Ignacas bandė atsisakyti, tačiau už jį balsavus tris kartus, pripažino, kad tokia yra Dievo valia jam ir jėzuitams. Žmogus, kuris iš pradžių svajojo tarnauti Dievui Jeruzalėje, o paskui - skleisti Evangeliją visame pasaulyje, likusį gyvenimą beveik neišvykdavo iš Romos.
Tačiau Ignacas, būdamas generaliniu vyresniuoju, rėmė, mokė ir globojo šimtus jėzuitų kunigų, kurie keliavo toli ir plačiai, kad skleistų Evangeliją ir mokytų tikėjimo. Yra žinoma daugiau nei 7000 laiškų, kuriuos jis parašė jėzuitų misijose tarnaujantiesiems bei tiems, kuriuos lydėjo kaip draugas ir / arba dvasios tėvas.
Ignacas Lojola atsivertimą patyrė šeimos pilyje sveikdamas po mūšyje patirtų žaizdų, tačiau perkeitimas dar nebuvo baigtas. Tiesą sakant, laukė kritiniai mėnesiai - laikas, kuris paruoš Ignacą gyvenimui pagal pašaukimą.
Padėjęs kardą priešais Montserato Dievo Motiną, Ignacas nusileido į Manresą. Moteris, vardu Inesa Paskual (ji liks Ignaco draugė visam gyvenimui), parodė jam urvą prie Kardonero upės. Ignacas šioje oloje praleido maždaug devynis mėnesius, melsdamasis ir dirbdamas sieloje, kad pažintų Dievą ir vykdytų Dievo valią.
1521 m. Ignacui Lojolai su nedidele karių grupe teko ginti nuo prancūzų Pamplonos tvirtovę. Priešų pajėgos buvo gerokai gausesnės. Atsargesnis ir ne toks uolus vadas būtų svarstęs galimybę trauktis, bet Ignacas nebuvo linkęs sustoti pusiaukelėje. Prancūzai sutriuškino ispanus, o Ignaco koją mūšio metu sutraiškė patrankos sviedinys. Tais laikais, bent jau kai kuriose armijose egzistavo mandagumo taisyklės, reikalaujančios deramai elgtis netgi su nugalėtais priešais. Kadangi Ignacas vis tik buvo didikas, prancūzai suteikė jam pirmąją pagalbą, ir jis buvo išgabentas atgal į šeimos pilį baskų krašte.
Niekada netikėjau savo galimybėmis keliauti - pėsčiomis. Viršsvoris, nežinojimas, ar sugebėsiu (kaip visada) ir pūslėtos kojos - vis atbaidydavo nuo "PABANDYK".
Pirmą kartą išdrįsau eiti Sekminių žygį norėdama padėkoti Dievui - tik dėl didelio poreikio padėkoti pasiryžau. Kiti kartai, einant su bendruomene, buvo su intencija - prašant sveikatos mano artimiesiems ir trokštant kitiems (kelionėje sutiktiems, mieste-kaime gyvenantiems) žmonėms parodyti, kaip nuostabu yra tikėti ir šlovinti Dievą. Šiemet mano širdyje labai išvešėjo poreikis DĖKOTI. Paskui, vieną vakarą po Mišių, diskusijoje apie piligriminę šių metų kelionę, išgirdau frazę: "Tikroji piligrimystė yra ėjimas dviese - tu ir Jėzus". Diskusija baigėsi, o žodžiai nukeliavo į širdį - apsisprendžiau :).
Ši savaitė prasideda visų mūsų pradžioje: gimimo vietoje ir ankstyvame gyvenime. Ignacas gimė nedidelėje kilmingoje baskų šeimoje, savo šeimos pilyje. Motina mirė jam visai mažam tesant, Inigą (toks tikrasis berniuko vardas, tik vėliau šventasis pradėjo vadinti save Ignacu) žindė ir užaugino vietos kalvio žmona. Inigas užaugo vešliame šiaurės Ispanijos regione, tarp javų laukų ir ganyklų, ne kosmopolitiniame mieste, o kaimo bendruomenėje. Netekus vietos monarcho palankumo, Lojolų šeimai nutrūko svarbūs socialiniai ir ekonominiai ryšiai. Jaunasis Ignacas (maždaug penkiolikos) paliko pilį ir išvyko tarnauti pas vyriausiąjį Kastilijos iždininką, su kuriuo šeima tebepalaikė gerus santykius. Šis didikas ketino užauginti vieną Lojolų sūnų kaip saviškį. Čia Inigas išmoko dvaro manierų ir ruošėsi būti kareiviu.
Yra paplitęs posakis, kad ignaciškasis dvasingumas - tai gyvenimo būdas.
Ne vieno iš mūsų parapijos bendruomenės nario tikėjimo kelionėje būta dvasinių pratybų pagal šv. Ignacą Lojolą "Eik į savo kambarėlį". "Eik…" Regis, iki savo kambarėlio labai neilgas kelias, tačiau kartais jį įveikti - kelią iki pokalbio su Dievu - būna labai sunku. Tai tikra piligrimystė.
Labai troškome per Sekmines visu būriu leistis į kelią "iškilmės eitynių spūstyje, aidint džiugiems šlovės šūksmams" (Ps 42, 5), tačiau dėl nuo mūsų nepriklausančių aplinkybių - dėl didesnio bendro gėrio - teko susilaikyti. Tačiau kiekviena mūsų diena, visas gyvenimas yra arba gali būti piligrimystė. Einant taip, kaip gyvename. Arba gyvenant taip, kad eitume. Pastebint / randant Dievą visuose dalykuose - tokia ir yra ignaciškojo dvasingumo esmė.
Romos Švenčiausiojo Jėzaus Vardo bažnyčioje žvelgiau pro stiklą į visiškai sumintus odinius šv. Ignaco batus. Įsivaizdavau, kaip šiais batais avėdamas jis vaikšto po visą Europą, vesdamas Dvasines pratybas ir plėsdamas Jėzaus draugiją. Po visų perskaitytų jo knygų, po visų metų, praleistų mokantis ignaciškojo Dievo pažinimo, aš galvojau, kad Ignacas niekaip man nepasiekiamas. Bet kažkaip, žvelgiant į tuos batus, šventasis Ignacas staiga tapo žmogumi, vardu Inigas, kuris nemanė, kad yra šventas, o vadino save "piligrimu" ir rašė apie savo gyvenimą kaip apie kelionę pas Dievą.
Neoficialios apklausos duomenimis, pyktis yra dažniausiai išsakoma moterų ir antra pagal dažnumą vyrų nuodėmė. Tai visiškai neturėtų stebinti. Psichologai tvirtina, jog santuokiniame ir šeimos gyvenime žmonėms pyktis sukyla dažniau nei kitose socialinėse situacijose. Taip pat ir į specialistus poros dažniausiai kreipiasi dėl pykčio. Negana to, tyrimai atskleidė, kad dviem trečdaliams tėvų sukyla pyktis ir jie šaukia ant savo vaikų vidutiniškai penkis kartus per savaitę, o dauguma stiprų pyktį patiria kone kasdien. Tokiu būdu šeimoje, kuri turėtų būti meilės, pasitikėjimo, emocinės paramos vieta, neretai dėl pykčio sukuriama emociškai ir psichologiškai nerami aplinka.
(Pagal kunigo Mozės Mitkevičiaus mokymą)
Daugybė tikinčių žmonių, ir viešuose liudijimuose, ir apskritai pokalbiuose su netikinčiais žmonėmis, daro tas pačias klaidas. Pirmiausia dera atsižvelgti į konkrečią auditoriją. Pavyzdžiui, į Alfa kursą susirinkusieji arba Pirmajai Komunijai besiruošiančių vaikų tėvai, tai yra, žmonės, kurie ateina nebūtinai savo noru, beveik visada turi tam tikrą išankstinį nusistatymą. Jie susikūrę štampų, klišių ir laukia, kada tikintis liudytojas šitas klišes, šituos išorinius stereotipus patvirtins. O tie štampai ir klišės visiems gerai žinomi: į tą žmogų yra žiūrima kaip į sektantą, kaip į tam tikrą dogmatiką, fanatiką arba, blogiausia, - kažkokį psichą. Tad pirmoji užduotis mums, anot kunigo Mozės, - nustebinti klausytoją, parodyti, kad kalba normalus žmogus. Tą padaryti nėra taip paprasta ir lengva.
Svajonės pildosi! Ačiū Dievui ir kelionės organizatoriams! Aplankiau stebuklais garsėjantį Čenstakavos Dievo Motinos paveikslą! Jausmas nepakartojamas! Taip pat labai stiprų įspūdį paliko sekmadienio šventimas kaimyninėje Lenkijoje: miesteliuose ramybė, niekas nedirba, judėjimas tik prie bažnyčių, o bažnyčios pilnos žmonių.
Kristina
Būna dienų, kai norisi įsitaisyti atokiausiame bažnyčios klaupte, kur tavęs nepasiektų kitų besimeldžiančių žvilgsniai ir rankos. Giliai pasinėrus į maldą Mišių metu, kito žmogaus prisilietimas gali net žeisti: verčiau liktum netrikdomas dvasinėje gelmėje. Artumo su Dievu akimirką dažnai esi gundomas gręžtis į save ir užsiverti nuo pasaulio.
Malda - kaip dviejų mylinčių žmonių santykiai. Vos įsimylėjęs, labai trokšti kitą pažinti, matyti, būti kartu, kalbėtis, bendrauti (net ir vaikštai ten, kur gali jį sutikti). Jei myli Viešpatį, malda yra trokštama, nes tai laikas su juo būti, bendrauti ar tiesiog patylėti. Vis dėlto santykiai ne visuomet yra pakylėti. Ateina laikas, kai jie pabosta, žmogus pradeda erzinti, ateina laikas net pykti, nes, pavyzdžiui, draugei vyras dovanoja gėlių be jokios progos, o maniškis - ne, vadinasi, nemyli. Panašiai ir santykyje su Dievu - būna, kad esu pavargusi, kad ant Jo pykstu, Jo nesuprantu. Bet abiem atvejais svarbiausia likti ištikimai, mylėti ir puoselėti tuos santykius.
Visi žinome, kas yra limitas: amžiaus, greičio, kredito, t. t. Lotynų kalbos žodis limes (kilm. limitis) reiškia nuosavybės ribas, dažnai žymimas akmeniu / riboženkliu. II a. Romos imperijos ribos driekėsi nuo Škotijos iki Arabijos.
Pasaulio pažiūros ir nuostatos neišvengiamai paliečia ir turi įtakos Bažnyčios narių mąstymui. Įsigali klaidingi įsitikinimai, kurie tik iš pažiūros atneša ramybę, o iš tikrųjų padeda vis labiau plisti pasaulietiniam ir medžiaginiam, o ne dvasiniam ir dieviškam mąstymui. Čia pateikiamos aštuonios šiais laikais labiausiai paplitusios klaidos, kurios, deja, pernelyg dažnai sutinkamos Bažnyčioje.