Liudijimai

Į tikėjimą sugrįžau prieš šešerius metus. Per tą laiką pasikeičiau ir aš pati, ir mano gyvenimas, nes, kai Jėzus pakviečia tarnauti, Jis visada ateina ir į pagalbą, kai iškyla sunkumų ar neaiškumų.

Jau antrus metus mes, šeimos, ruošiamės Šeimų savaitgaliui pačios, ir kūrybinės dirbtuvėlės yra mūsų išmelstos. Taip šiais metais buvo ir su ikonomis. Pavesdama šį klausimą Jėzui, klausiau, ką mes galėtumėm, kokį įrankį dar pasigaminti, kad galėtumėm liudyti savo tikėjimą. Ir vienos maldos metu Jėzus sako: "Šlovinkite mane tyloje". Pasinešiojusi kelias dienas, pasidalinau su kitomis šeimomis susitikime, ir taip kilo mintis pasigaminti ikoną. Jėzus atsiuntė ne tik mintį, bet ir žmones, kurie padėtų tai įgyvendinti, tad ačiū Gintui (seminaristui).

Mes pasigaminome ikonas per šeimų savaitgalį, ir dabar jos padėtos virš televizoriaus. Aš gaminau "Mergelės Marijos su Kūdikėliu", mano sutuoktinis - "Jėzaus" ikoną, bet taip yra, kad kažkodėl aš daugiau meldžiuosi su Jėzaus ikona. Taip jau kviečia. Pati malda irgi, pavedi Jam, žiūri į tą paveikslėlį ir labai skirtingai kiekvieną kartą prakalba, tai Jo akys labai išraiškingai žiūri, tai pirštas grūmojantis, o kartais išmintį teikiantis, kartais akys į Šventąjį Raštą nukrypsta, tai vėlgi yra tarsi užuomina, kur toliau eiti ir kaip toliau elgtis. Linkiu gerų dirbtuvių ir parsinešę kalbėkitės su ikonomis maldoje.

Oksana, 2017

Pirmasis mano susitikimas su ikona įvyko tuomet, kai parapijos jaunimo maldos grupelei buvo padovanota ikona. Vėliau sužinojau, kad tai "Draugystės" ikona. Tikėjimo kelionės pradžioje apskritai nežinojau, kas yra ta ikona, kam ji gali būti skirta, bet ji buvo labai graži, prikaustė mano dėmesį ir supratau: jeigu kada nors turėsiu maldos kampelį, tikrai norėčiau, kad būtent ši ikona būtų toje vietoje.

Per Kalėdas gavau dovanų "Dievo gailestingumo" ikoną. Aš ją tiesiog pasistačiau, porą kartų meldžiausi, o paskui ji tiesiog stovėjo rinkdama dulkes. Nebuvo kažkokio ryšio. Vėliau turėjau kelias galimybes pasigaminti ikoną pati, bet ne itin norėjau, tačiau kai seminaristas Gintas pasiūlė pasidaryti ikoną, supratau, kad atėjo laikas, kad tikrai jos noriu, kad tikrai žinau, jog noriu su ja melstis. Tad važiavau darytis ikoną. Atvažiavus pamačiau, kad yra "Draugystės" ikonos paveikslėlių, tada man nebeliko dvejonių, kokią ikoną gamintis. Gamybos procese nusprendžiau: juk čia "Draugystės" ikona, kodėl aš negaliu padaryti dviejų ir vienos padovanoti sau svarbiam žmogui, su kuriuo noriu stiprinti ryšį, todėl pasidariau dvi ikonas ir vieną padovanojau savo sutvirtinimo mamai.

Ikoną pasidaryti pačiam svarbu todėl, kad užsimezga stiprus ryšys, ypač jeigu gamini su intencija turėti ją savo maldos kampelyje ir melstis. Antra, ją turėti svarbu todėl, kad matai prieš save Dievo paveikslą. Yra Biblija, kurią gali skaityti arba per Mišias girdėti skaitinius. Panašiai yra su ikona: joje yra pavaizduotas kažkoks motyvas ar momentas iš Jėzaus gyvenimo. Todėl, kai meldiesi, ji tampa brangi, brangi tampa draugystė su Jėzumi, tau nereikia įsivaizduoti Jėzaus, nes Jis yra čia pat, Jis yra šalia.

Milda, 2017

Pirmąją, mažą Jėzaus ikonėlę gavau dovanų per Kalėdas, bet "nesusidraugavau": su ja nesimeldžiau, o pastačiau į lentynėlę. Ten ji ir tebestovi. Antrąją, Švenčiausiosios Trejybės, gavau dovanų per gimtadienį. Ši buvo didesnė ir šiaip visai graži, todėl norėjau pasikabinti ant sienos, bet nebuvo vinukų, tad pastačiau prie tos pirmosios. Jinai taip pat tebestovi. Vėliau, per Lietuvos jaunimo dienas, galima buvo pasidaryti ikoną, bet aš nedariau. O per šeimų savaitgalį darėsi šeimos, ir mano tėvai pasidarė. Kitaip nei aš, jie su ikonomis meldėsi, nepastatė dulkėti. 

Pirmąją ikoną dariau piligriminėje kelionėje Varkalės - Pivašiūnai. Ir su šia melstis neteko, nes ją reikėjo padovanoti. Manoji ikona atėjo labai keistais keliais. Kažkas ją darė toje pačioje piligriminėje kelionėje, bet paliko, nes tingėjo pasistengti: kreivai priklijuota, apdraskyta kažkokia. Vadovas atidavė ją man patvarkyti ir padovanoti žmogui už medieną. Kartu turėjau galimybę pasidaryti dar vieną ikoną. Naująją ikoną padovanojau tam žmogau, o pataisytą pasilikau sau. Maniau, melsiuos su ja, bet vėl pastačiau į lentyną. Ten jau stovėjo trys ikonos. 

Gal po savaitės atėjo keistas noras: galvoju, reik pasimelsti, bet neturėjau tam skirtos vietos, tad ikonos taip ir stovėjo. Dar po savaitės susikeitėm kambariais su tėvais. Atsirado galimybė susikurti nuolatinę maldos vietą. Pradėjau melstis kiekvieną vakarą. Bet, galiu prisipažinti, meldžiuosi ne kiekvieną vakarą, nes pasistačiau ikoną ir šalia dvi žvakes. Jas reikia uždegti, o dažnai tai atrodo per didelis darbas, tad atsigulus į lovą meldžiuosi kaip ankščiau.

Vis dėlto su ikona yra paprasčiau melstis, nes nereikia vargti įsivaizduojant Jėzų. Tu atsimerki ir matai Jo veidą. Aš žiūriu į Jėzų, o Jėzus žiūri į mane. Taip pat mažiau blaškaisi, nes, kai meldiesi lovoj, užsimerkus arba užmiegi, arba žiūri į sieną ir net nepastebi, kaip mintys nuklysta. Jei turi nuolatinę vietą maldai, vadinasi, esi paskyręs savo namų kampelį Dievui, esi Jam padovanojęs.

Karolina, 2017

Malda man yra bendravimas su Dievu, yra santykis, širdies atvėrimas. Tiek, kiek meldžiuosi, tiek ir esu santykyje su Dievu. Rytą pradedu malda į Švč. Mergelę Mariją, trumpai, savais žodžiais prašau jos globos tai dienai. Vėliau, susiruošusi važiuoti į darbą, įsėdusi į mašiną visada žegnojuosi ir prašau palaiminti mano kelionę. Šitą maldą kalbu seniai, nes patyriau dvi avarijas. Pirmąją - kai man buvo 14 metų, labai gerai prisimenu. Ėjau iš mokyklos į fotoateljė pasiimti nuotraukų komjaunimo bilietui, - buvo sovietmetis, 1987 metai, ir galvojau, kad Dievo nėra. Vos po kelių minučių pėsčiųjų perėjoje mane partrenkė automobilis. Vis dėlto Dievas norėjo, kad aš gyvenčiau: likau gyva po tos avarijos. Antrą avariją patyriau dar po 14 metų ir vėl per stebuklą likau gyva. Esu labai dėkinga Dievui, kad Jis net tris kartus dovanojo man gyvenimą.

Dirbu Kaune, į darbą važiuoju 40 minučių, šį laiką neretai skiriu maldai. Spalį - Mergelės Marijos Rožinio mėnesį, meldžiuosi Rožinį. Ne taip seniai atradau šitą maldą. Ankščiau man atrodė, jog čia tik bobučių bažnyčioj malda, ir man ji buvo nepriimtina, gal per ilga, bet Dievas tarsi įdėjo Rožinį man į rankas ir tarė: "Kalbėk". Atrandu, kad tai yra labai graži, labai stipri malda, nes Rožinis yra Kristaus gyvenimo slėpinių apmąstymas. Vakare trumpa malda dėkoju Dievui už dieną.

Linkiu visiems atrasti savo maldą, atrasti santykį su Dievu, kuris iš tikrųjų keičia žvilgsnį, keičia gyvenimą, žvilgsnį į žmogų, į santykius, kuris laisvina, kuris gydo ir iš tikrųjų teikia labai didžiulę ramybę. Kristus sakė: "Aš atėjau į pasaulį, kad jūs turėtumėte gyvenimą, kad apsčiai jo turėtumėte", tai aš linkiu visiems gyvenimo su Kristumi ir gyvenimo su malda.

Daiva S., 2017

Esu buhalterė, todėl mėgstu viską tiksliai suskaičiuoti. Man reikalingos taisyklės, įstatymai, įsakymai, nurodymai ir pan. Susidraugauti su Dievu, kuris kažkur išskėtęs rankas mūsų laukia, man atrodė neįmanoma: reikėjo, kad Jis aiškiai pasibelstų, kad pamatyčiau, kaip Jis atidaro duris. Neįsivaizdavau savęs besimeldžiančios, bendraujančios su Dievu, bet, kaip dažnai minima, Dievui nėra neįmanomų dalykų. Pirmą kartą susidūriau su malda būtent tokių susitikimų metu: grupelei bebaigiant dalintis viena moteris meldėsi paprastais žodžiais; sakė pačius paprasčiausius dalykus, bet jie, atrodo, lietė tik mane, buvo skirti man. O paskui buvo pasiūlyta "imti ir pabandyti tai namuose". Man labai patiko, tiesiog patiko, užkabino, ir aš pradėjau melstis su sūnumi. Kadangi reikėjo atlikti tikybos užduotėles, tai mes pasimokydavom ir susikabinę už rankų padėkodavom Dievui už dieną, už tai, ką išmokom ir, aišku, visada pridėdavom prašymų. Sūnaus prašymai pradžioje būdavo labai suprantami ir paprasti: jis norėjo čipsų, taip ir meldėsi, dabar jau sugeba padėkoti už dieną, už draugus, už duotą gyvenimą, už šeimą. Klausant dešimtmečio maldos, tai yra labai stipru, ir už tai esu dėkinga Dievui.

Atrodė, kad melstis moku, viskas tvarkoje. Tačiau atėjo laikas melstis viešumoje. Pirmas viešos maldos potyris buvo išvykoje į šeimų stovyklą: kiekvienai šeimai turėjo tekti tarnystė, ir labiausiai bijojau maldos. Tikrai būčiau nevažiavus vien dėl tikimybės, kad reikės melstis, bet dukra labai norėjo į tą stovyklą, todėl įlindau į internetą ir susiradau daug įvairių maldų. Už šeimą, už sveikatą, už vaikus, už tėvus, Teresės maldas, atradau senovinių visokių maldynų, kurių ir dabar turiu ir jais naudojuosi. Prieš išvykstant į stovyklą visa šeima sustojom ir nuoširdžiai meldėmės, kad mums tik nereikėtų melstis. Atrodo juokinga, gal kažkam baisiai skamba, bet taip buvo. Dievas tikrai maldas išklauso: mums tikrai nereikėjo melstis, gavom plauti indus, ruošti pusryčius ir buvom patenkinti.

Antrais metais vykom labai drąsiai, bet jau patį pirmą vakarą aš ištraukiau lapelį su malda. Dukra iš mano veido išraiškos suprato, kad kažkas įvyko. "Kas atsitiko?", - klausia. Sakau: "Vakaro malda". Mergaitė išmintinga, tad sako: "Pasikeisk su kunigu". Na jau, galvoju, kaip čia dabar bėgsiu. Tiesiog ramiai iškvėpusi tariau: "Viešpatie, pats prisiprašei. Ką norėjai, tą gavai, dabar aš kalbėsiu Tavo vardu, ką Tu man perduosi, tą aš pasakysiu žmonėms. Stenkis perduoti tai, kas paliestų jų širdis". Porą valandų iki tos maldos aš labai ramiai jaučiausi, nepergyvenau ir nedrebėjau, ir žinau, kodėl. Viešpats tai padarė, nes jei būtų paskirta kitai dienai malda, aš, aišku, būčiau susiradus savo užrašus ir turėjus ką gražiai paskaityti ir pasimelsti. Tą vakarą pirmą kartą viešai meldžiausi, ramiai tariau lyg Dievo žodžius, dėkojau už tai, ką gavau toje stovykloje, prašiau tų dalykų, kurių tikiuosi iš Jo. Visai ramiai. Tai ir noriu pasakyti: malda man suteikia ramybę.

Dabar turiu draugą, kuris visada su manimi. Jeigu man labai sunku, visada tariuosi su Viešpačiu. Gal kažkam skamba nelabai įtaigiai ar įtikinamai, bet iš tiesų taip yra. Pastebėjau, kad vyras pavydi, nes jis nori būti svarbiausias ir geriausias patarėjas, todėl šiuo metu meldžiuosi, kad Viešpats man daugiau kalbėtų per vyrą. Tada padėkoju vyrui, o Viešpačiui sakau: "Aš gi žinau, iš kur visa tai".

Dar vienas stiprus liudijimas apie maldos poveikį mano gyvenimui: aš išsigydžiau iš visiško savo nevertumo prieš Dievą. Anksčiau įsivaizdavau, kad yra žymiai vertesnių žmonių, kad Viešpats išklauso maldas tų, kurie yra tvirtesni už mane. Dar negaliu pasakyt, kad esu visiškai pasveikusi, bet tikrai esu sveikimo kelyje.

Džiaugiuosi ir suvokiu, kad Viešpats tikrai myli kiekvieną iš mūsų. Malda yra kiekvieną kartą vis kitokia. Taip pat labai daug kovoju su baimėmis ir šiuo metu raminuosi jaunimo giesme "Dievas yra meilė, nebijokite". Kaip pati išgirdau prieš kelerius metus, tai visiems linkiu: pabandykite tai atlikti namuose. Kiekvienas savaip, kiekvienas skirtingai, tačiau iš širdies, nuoširdžiai, su sau artimais žmonėmis, su Viešpačiu. Tikrai pajusite, anksčiau ar vėliau, kad Viešpats stovi už durų, beldžiasi ir laukia mūsų. Amen.

Asta M., 2017

Praėjusiais metais kartu su žmona Asta lankėme Alfa kursą, nes mūsų dukra Urtė, kaip ir Jūsų vaikai šiais metais, ruošėsi Eucharistijos sakramentui. Galėčiau išvardyti daug ypatingų kurse išgyventų patirčių, tačiau šį vakarą norėčiau pasidalinti viena - man labai ypatinga.

Iki šio kurso nelaikiau savęs netikinčiu ir neišmanančiu pagrindinių Katalikų tikėjimo tiesų. Tačiau mano žinojimas dažnai būdavo enciklopedinis, formalus, o tikėjimas, kaip dabar suprantu, labiau paviršutiniškas. Apskritai, kaip ir daugelis žmonių, buvau linkęs priešinti tikėjimą ir žinojimą: juk, jei tiki, vadinasi, nežinai, jei žinai, tuomet tikėjimo ir nebereikia. 

Alfa kurse pirmiausia susirinkę pažiūrėdavome filmuotą medžiagą, kurioje kunigas supažindina su tikėjimo pagrindais. Tuomet pasiskirstę grupelėmis dalindavomės savo apmąstymais, tiek teigiama, tiek neigiama patirtimi, gyvo tikėjimo liudijimais. Pirmoje vakaro dalyje svarbiausia būdavo tiesiog protu suprasti pateikiamą informaciją, antroje - nepabijoti atverti širdį esantiems šalia, tikėti ir pasitikėti iki tol visiškai nepažįstamais žmonėmis. Galiu drąsiai tvirtinti, kad šis proto ir širdies atvėrimas leido patirti ne vieną stebuklą. 

Pirma, šie iki tol visiškai nepažįstami, svetimi žmonės tapo labai artimi ir brangūs. 

Antra, būtent jų patirtys ir gyvo tikėjimo liudijimai padėjo sustiprinti ir pagilinti mūsų tikėjimą (sakau mūsų, nes užsiėmimus lankėme kartu su žmona - tai buvo ypač prasmingas ir smagiai kartu praleistas laikas, kuris, be viso kito, dar padėjo ir mums vienam kitą geriau pažinti bei dar labiau pamilti, nors jau galvojome, kad tiek metų pragyvenus kartu labiau pažinti ir pamilti vargu ar įmanoma).

Trečia, tik kurso metu aš pradėjau po truputį suprasti daugybę su mūsų tikėjimu susijusių dalykų: apie tai, kaip tarp mūsų veikia Šventoji Dvasia, apie Kristaus auką, apie tai, ką iki tol tik intuityviai nujaučiau: kad meilė Dievui neįmanoma be meilės žmonėms, kad gyvas tikėjimas Kristumi pirmiausia yra gyvas meilės ryšys.

Kunigas Povilas viename savo pamoksle yra labai gražiai pasakęs, kad neįmanoma mylėti to, ko nepažįsti. Tai tikra tiesa. Kaip ir tai, jog neįmanomas joks gilesnis kito žmogaus - apksritai pasaulio, Dievo - pažinimas be meilės. Tikėjimas ir pažinimas vienas kitam neprieštarauja, priešingai, tik tikėjimo ir pažinimo, širdies ir proto vienovė man leidžia kiekvieną dieną suprasti pačius svarbiausius gyvenimo dalykus, pastebėti didžiausius stebuklus: tai, kad gyvenu šiame pasaulyje, kad turiu mylimus ir mane mylinčius žmones - žmoną, vaikus, tėvus, brolį ir seserį, kaimynus, Jus - pažįstamus ir dar nepažįstamus, kad turiu namus, galiu dirbti...

Dievas leidžia šiuos stebuklus pastebėti ir išgyventi kiekvieną dieną, Dievas per meilės ryšį sujungia į prasmingą visumą atskiras gyvenimo sritis, atskiras veiklas, skirtingas patirtis namuose, darbe, skirtingus santykius su skirtingais žmonėmis. Neįmanoma mylėti to, ko nepažįsti, neįmanoma pažinti to, ko nemyli. Neįmanoma pažinti Dievo, nemylint jo kūrinių - žmonių, gamtos, pasaulio.

Neįmanoma iš tikrųjų pažinti šio pasaulio ir savęs, suvokti esminių jo tvarumą palaikančių principų nemylint Kūrėjo. Per Kristų mokausi giliau suprasti, per Kristų mokausi labiau mylėti. Ir tai man pats didžiausias stebuklas. Tikiu ir žinau, kad jei šiuose užsiėmimuose ir apskritai savo gyvenime atversite širdį ir įtempsite protą, patirsite ne vieną fantastišką stebuklą.

Mindaugas, 2017

Nesame tikri vieviečiai. Su šeima į Pilypiškių kaimą atsikraustėme prieš devynerius metus. Ir už tai esame labai dėkingi Dievui. Nes būtent ši Bažnyčia ir Vievio parapijos bendruomenė padėjo mums (man) atrasti visiškai kitokį santykį su Kristumi. Kaip minėjo vyras, mes visada lankėme Bažnyčią ir meldėmės, tačiau šis mano ryšys su Dievu buvo panašus į pavaldinio ir viršininko ryšį: kada kalbėdama parenki žodžius, apie daugelį dalykų apskritai net neužsimeni, kada labiau bijai negu myli.

Alfa kursas ir šie žmonės, kuriuos išgirsite kalbančius kiek vėliau, padėjo atrasti asmeninį santykį su Jėzumi. Šis santykis - tai vaiko ir Tėvo santykis, netgi, drįsčiau sakyti, draugų santykis, kurį nuolat jauti savo kasdienybėje - kiekvieną dieną ir kiekvieną valandą. Tai suteikia man ramybę, išvaduoja iš baimės ir nerimo, o rytą, atmerkus akis ir pasimeldus už dar vieną duotą nuostabią dieną, ta rudeninė tamsa už lango nebeatrodo tokia gniuždanti.

Malda ir gyvas santykis su Kristumi keičia viską aplink tave, jis pakeitė net mano pačios požiūrį save. Būdavau amžinai savimi nepatenkinta: per kvaila, per stora, beveik niekada nepadarau tiek, kiek esu suplanavusi, dažnai prarandu saiko jausmą. Suvokimas, kad esu mylimas Dievo vaikas, kuris ir klysta, ir klumpa, ir vėl keliasi, padėjo net į save pažvelgti su meile ir atlaidumu.

O Šventosios Dvasios veikimas yra tiesiog nuostabus. Trumpai noriu pasidalinti vienu savo patyrimu, kada, manyčiau, Šventoji Dvasia man padėjo suvokti kai kuriuos, atrodytų, paprastus dalykus. Vilniuje, važiuodama į darbą troleibusu ir - nori nenori - stebėdama žmones, galvodavau, koks baisus yra laikas, kaip jis suvienodina žmones - vyrus ir moteris, kaip žmonių veidai praranda savitumą, grožį, darosi panašūs, pilki ir labai dažnai irzlūs. Ir štai vieną sekmadienį šioje Bažnyčioje priėmusi Komuniją ir pasimeldusi pažvelgiau į žmones, taip pat laukiančius Komunijos, ir staiga aš pamačiau ir kartu be galo aiškiai supratau, koks kiekvienas žmogus yra gražus, savitas, ypatingas, vertas meilės...

Dar vienas man labai svarbus suvokimas - tai naujo ypatingo ryšio atradimas su tais, kurių jau nebėra ir kurie man buvo labai brangūs. Ne kartą esu pasakojusi savo draugams, kaip matydavau, kad mano seneliai vakarais kartu melsdavosi ir visada žegnodavosi prieš valgį. Visada sakydavau, koks tai gražus senų žmonių paprotys. Ir tik dabar suvokiau, kokią didžiulę reikšmę ši bendra malda turėjo jų gyvenime: nesu mačiusi jų susipykusių ir nesu girdėjusi jų dejuojančių, nors palaidojo keturis vaikus, iš kurių vienas beveik šešiolika metų pragulėjo ant lovos. O kada mano Mama sakydavo, kad ji daug meldžiasi ir norėdavo apie tai pasikalbėti, aš atsainiai burbtelėdavau: "Ai, Mama, visi meldžiamės." Deja, tik dabar taip aiškiai suprantu, kokia didžiulė atrama tikėjimas buvo Mamai, po tėvo mirties iki savo gyvenimo pabaigos našlavusiai dvidešimt penkerius metus.

Šį rugsėjį kelis sekmadienius į Bažnyčią teko ateiti vienai, nes vyras buvo išvažiavęs. Ir vieną sekmadienio rytą, leisdamasi nuo tilto, matau, kaip laipteliais įsikibusi į tilto turėklus leidžiasi sena močiutė, vilkinti gėlėta suknele ir ryšinti šviesią skarelę. Į kitos pusės turėklus įsikibusi tamsiu kostiumėliu vilkinti moteris, gerokai per šešiasdešimt. O paskui jas leidžiuosi aš. Ir suprantu, kad visos mes skubame į Mišias. Nepažįstu šių moterų, bet tą minutę ar dvi minutes išgyventas bendrystės jausmas - viena įspūdingiausių šio rudens patirčių.

Visi mes, čia susirinkusieji, esame susaistyti šio ypatingo ryšio vienas su kitu ir su Kristumi. Linkiu pamiršti visiems šiandien nebaigtus darbus ir atverti širdis toms naujoms ypatingoms ir stebuklingoms patirtims, nes tikiu, kad nieko negali būti ir nėra svarbiau už tą, kuris yra mūsų Kelias, Tiesa ir Gyvenimas.

Asta S., 2017

Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais. (Jn 1, 12)

 .