Liudijimai (2017)

Augau "tradicinio" tikėjimo šeimoje: mes, vaikai, pakrikštyti, Pirmosios Komunijos privesti, sutvirtinti. Tėvai irgi tuokėsi bažnyčioje, tačiau į bažnyčią mes ateidavome tik prieš Velykas, prieš Kalėdas, per laidotuves ir per vestuves. Tikro tikėjimo nei maldos praktikos pavyzdžio neturėjau. Paauglystėje aš visai nustojau vaikščioti į bažnyčią, skeptiškai žiūrėjau į kunigus. Galvojau, kam jie iš viso reikalingi, jei gali vienas namie pasimelsti, kai tau kažko reikia. Neseniai atradau savo dienoraštį. Pasirodo, kone kasdien kažko prašiau Dievą: kad kas nors mane įsimylėtų, kad tėvai nesužinotų, jog rūkiau ir t. t. Tikėjau Dievu visą laiką, bet eiti į bažnyčią man atrodė nesąmonė. Vis sakydavau tėvams, kad aš namuose su Dievu pasikalbėsiu. 

Lūžis įvyko vėliau. Mano sesuo susirgo vėžiu. Labai sunkiai išgyvenau - ji buvo artimiausias man žmogus, artimesnė už mamą. Per ketverius metus, kol ji sirgo, mes pradėjom tolti viena nuo kitos, nes aš nemokėjau priimti sesers ligos, bijojau apie tai kalbėti, kad jos neskaudinčiau. Vengdavau ją lankyti, nes kiekvieną kartą apsiverkdavau. Namuose grauždavausi, kad buvom tokios artimos, o dabar negaliu pasakyti, kokia ji man svarbi, kaip ją myliu, apkabinti. Netikėjau, kad ji pasveiks, žinojau, kad mirs. Tik prašiau Dievo, kad kuo ilgiau gyventų. Repetavau kalbas, kaip nueisiu ir padėkosiu už viską, tarsi atsisveikinsiu, pasakysiu, kad be galo myliu. Per ketverius metus nesuspėjau to padaryti.

Seseriai mirus, per Mišias pajutau tarsi Dievo kvietimą. Įvyko atsivertimas: po tų Mišių labai norėjau lankyti bažnyčią. Porą kartų nuėjau, bet jaučiausi labai nesaugi, nežinojau, kada stotis, kada sėstis, dairiausi į kitus ir nejaučiau pilnatvės. Gerai, kad maždaug po pusės metų mano dukra pradėjo ruoštis Pirmajai Komunijai, o tėvams vyko Alfa kursas, kurį aš su dideliu noru lankiau, nes troškau iš arčiau pažinti tikėjimą. Atėjusi į bažnyčią jaučiau gerumą, Šventosios Dvasios prisilietimą. Po Alfa kurso vykom į Pavilnio vienuolyną. Sunku žodžiais apsakyti, ką ten patyrėme, reikia nuvažiuoti ir patirti. Aš vykau su klausimu, kaip man toliau gyventi su graužatimi dėl sesers. Negalėjau sau atleisti, jog taip ir nepasakiau jai, kad myliu, neapkabinau, neatsisveikinau. Grįžom iš vienuolyno palaiminti, jaučiausi tarsi naujas, baltas, švarus lapus, viską sau atleidusi, išgirdusi Dievo žodžius, pajutusi Šventąją Dvasią. Svarbiausia, aš po 15 metų pertraukos nuėjau Išpažinties, kartu ir dvasinio pokalbio, kur atvėriau savo sielą, atidaviau visas problemas, skausmus ir abejones. Grįžtant mes visi švytėjom, buvom tokie laimingi, pasiruošę kurti savo gyvenimą su didele meile.

Po Alfa kurso susitikimai nenutrūko. Vyko kursas šeimoms "Per juokus į geresnę santuoką" ir vasaros stovyklos. Mane skatino ir pati labai norėjau būti Bendruomenėje, nes jaučiau, kad melsdamasi tik namuose pamažu tolstu nuo Dievo. Bendruomenėje mes augom, dar daugiau išmokom, pažinom, išmokom skaityti Šventąjį Raštą, išdrįsom priimti tarnystes. Aš išdrįsau ateiti Mišiose skelbti Dievo žodį, nors ankščiau labai bijojau skaityti prieš žmonių minią. Po atsivertimo troškau kviesti visus į patirtą laimę Dieve.

Atsirado gili meilė visiems artimiesiems. Ne tik tėvams, vaikams, bet ir kaimynams, bendradarbiams, nesavanaudiškas noras pagelbėti. Vienam reikia tik gero žodžio, kitam paguodos. Išmokau sakyti tėvams, kad juos myliu, apkabinti. Paskui pamilau save: priėmiau save su visais trūkumais, lioviausi graužtis, pavydėti. Pradėjau džiaugtis kitų pasiekimais, nuoširdžiai sakyti komplimentus. Džiaugsmas kitų džiaugsmu atnešė vidinę ramybę, pilnatvę, džiaugsmą - ko anksčiau tikrai stokojau. Ateini sekmadienį į bažnyčią, atsineši problemą, atiduodi Dievo valiai, išgirsti atsakymą, priimi sprendimą, supranti savo klaidas, imi keistis. Po kurso "Per juokus į geresnę santuoką"' aš po 15 metų tarsi iš naujo įsimylėjau savo vyrą. Išmokau jam sakyti komplimentus, nekritikuoti, kartoti, kaip myliu, koks jis man svarbus.

Pasikeitė šeimos tradicijos - supratau, kad galiu pati jas kurti. Vakarais mes su vaikais meldžiamės kartu. Per maldą dar labiau pažįstu savo paauglę, kuo ji gyvena. Malda yra skirta Dievui, bet kartu girdžiu ir suprantu savo vaikus, išryškėja dalykai, gilesni nei paprastame pokalbyje. Mano vaikai neužmiega, kol jų nepalaiminu. Ir vaikai laimina mane, be palaiminimo mes visi neužmiegam.

Mūsų šeima priklauso "Dievo motinos komandoms". Čia augame dar labiau, bet patiriame ir iššūkių. Mums toks iššūkis buvo bendra su vyru malda. Pasikeitė mano požiūris į kunigus. Jei ankščiau mačiau tik jų trūkumus, dabar supratau, kad yra visokių kunigų. Švenčių - Velykų, Kalėdų nebeįsivaizduojame be atėjimo į bažnyčią. Jei ankščiau svarbiausia buvo nukrautas stalas ir dovanos, dabar pagrindas yra Mišios, ir tada mes jaučiam tikrą pilnatvę. Labai dėkinga savo bendrakeleiviams, su kuriais kartu augame Bendruomenėje. Jaučiu, kad ta draugystė, tie žmonės yra visam gyvenimui. Amen.

Neringa, 2017

Broliai ir seserys, visus, ypač tuos, kurie dešimt savaičių šaltoje bažnyčioje klausėtės katechezių, kviečiu į Bendruomenę: ateikit, sugrįžkit arba neišeikit. Mūsų Bendruomenės centras yra Jėzus Kristus, aplink Jį tikėjimu mes gyvename ir, aš tikiu, gyvensime. Visa tai, kas Bendruomenėje vyksta Jo intencija, duoda kitokį poveikį nei tiesiog bičiulių susibūrimas. Kalbu apie gyvenimo kokybės pagerėjimą, bendravimą, bendrystę, kuri atidaro duris bet kur ir bet kada. Kviečiu ateiti visada ir visur: Jums atsivers ir širdys, ir akys. Esu buvęs struktūros darbuotojas, kažkada vadovavausi moto: "Ginti, saugoti, padėti". Čia, Bendruomenėje, yra "viltis, tikėjimas ir meilė". Kai sudedi, gaunasi: "Ginti viltį, saugoti tikėjimą ir padėti meilėje". Toks mūsų kelias. Amen.

Gintaras, 2017

Bendruomenėj esu jau šeštus metus. Kelias nebuvo lengvas, ne iš karto viskas taip atsivėrė. Sakiau, kad dukrą reikia "sutvarkyti" su Pirma Komunija, bet paaiškėjo, kad reikia sutvarkyti save. Turiu gerą žmoną, kuri neleidžia nuklysti, bet buvo ir nuopuolių, ir atitolimų, ir grįžimų. Galiausiai supratau, kad turiu keistis: jei noriu kažką gauti, turiu pradėti nuo savęs. Tik tada pradėjo keistis požiūris į žmones, pradėjau kitaip matyti. Pamačiau, kad viskas eina į gera: šeima pasidarė geresnė, vaikai geresni, su tėvais santykiai pagerėjo, su sese. Aišku, jaučiau stiprų bendruomenės brolių ir seserų palaikymą. Būna, žmonės bijo apnuoginti savo sielą, pasakoti apie tokius dalykus. Vis dėlto man pavyko pasikeisti, priimti Dievą, Jo šilumą ir meilę.

Toje ilgoje kelionėje tvarkiausi šeimos reikalus. Galiausiai su Dalia priėmėm Santuokos sakramentą. Nebijokit, bandykit, atraskit, keiskitės, o keistis verta!

Petras, 2017

Tikėjimas man nebuvo nei perduotas, nei įgytas, tikėjimas man buvo Dievo dovana. Iš pradžių šios Dievo dovanos nei vertinau, nei branginau, buvau ją beveik beprarandanti, bet Dievas vis tiek mane mylėjo, nepaleido, nenorėjo, kad prarasčiau ryšį su Juo.

Dievas kasdienybėje mums kalba per žmones, įvairias situacijas, aplinkybes ir įvykius. Rodydamas, kaip mane myli, Dievas man davė naują gyvenimą per autoįvykį. Pamenu, mūsų mašina nuvažiavo nuo kelio ir pradėjo verstis, ėmė dužti stiklai, stogas linko, aš tada prašiau: "Dieve, būk geras, gelbėk, mirštame mes". Tada įvyko stebuklas ir mašina sustojo. Vėl prašiau: "Dieve, būk geras, kad tik niekam nebūtų lūžęs stuburas". Pajudinau ranką, koją ir supratau, kad tikrai nepažeista ir viskas gerai, ir tuo metu praradau sąmonę. Atsigavusi ėmiau raginti visus lipti iš mašinos. Stebuklas, mašina sulamdyta, o mes iš jos išlipome. Bet prireikė medikų pagalbos.

Vėliau lankantis pas gydytojus vis teko pasakoti, kas ir kaip atsitiko. Kartą viena gydytoja man sako: "Esi tikras Dievo vaikas. Iš automobilio liko metalo krūva, o jums Dievas stebuklą padarė, visi sveiki, gyvi". Važiavome penkiese, ir nė vienas nebuvo sunkiai sužeistas. Nustebau, kad gydytoja kalba apie tikėjimą, nors nei ji manęs, nei aš jos nepažinojau.

Po šio įvykio aš tikrai pradėjau branginti tikėjimą. Kaip Dievo dovana atsirado didelis, gilus ryšys. O tikėjimas tikrai mus guodžia, ramina, palaiko, suteikia vilties ir neleidžia palūžti. Pamenu, kartą gilioj nevilty atsakymo ieškojau Šventajame Rašte. Atsiverčiau nežiūrėdama ir skaitau tokius žodžius: "Mažatiki, ko suabejojai? Tau stinga tikėjimo". Maldingai apmąsčiau, paskui atsiverčiau kitą vietą, o ten parašyta: "Dukra, tavo tikėjimas išgelbėjo tave". Todėl visiems linkiu to nuoširdaus paprastumo, džiaugsmo ir paprastų dalykų su Dievu.

Jūratė Š., 2017

Mano kelias prasidėjo nuo Alfa kurso. Nusprendėme trečioką sūnų vesti Pirmos Komunijos. Sutarėm, kad prives močiutė. Močiutė nuėjo užrašyti, bet jos nepriėmė, pasakė, kad turi ateiti tėvai. Be galo pykau. Skambinau visiems draugams ir skundžiausi prievarta. Galvojau, nuėjusi pirmą kartą pasakysiu viską, ką apie tokią prievartą galvoju. Atėjau į pirmą susitikimą, žiūrėjom filmuotą medžiagą ir buvo pasidalinimas. Laukiau, kol galėsiu kalbėti, bet niekas man nedavė žodžio. Mūsų grupelėje buvo kun. Povilas, turbūt tada išgirdau jo atsivertimo istoriją, išgirdau žmones, kurie liudijo, ir man buvo labai įdomu. Buvo labai gera ir saugu. Ir aš likau.

Pradėjau vaikščioti, domėtis, daug skaičiau, klausiau paskaitų internete, man viskas buvo įdomu. Mano šeima nebuvo labai tikinti, todėl gerai nežinojau nei Mišių eigos, nei visų bažnytinių apeigų, švenčių, kaip reikia elgtis, buvo labai įdomu. Į Mišias ėjau, labai stengiausi viską atlikti, klauptis, stotis, atliepti, nusilenkti, klausyti, bet viską dariau tarytum pagal protokolą ir nesupratau, kodėl žmonėms patinka Mišios. Kol kartą kunigas pakvietė Alfa kurso dalyvius važiuoti kartu į Paparčių vienuolyną. Nuvažiavau. Paparčiuose aš pirmą kartą pajutau Mišias. Nežinau, kaip įvardinti, ką jaučiau, bet pirmą kartą suvokiau žodį "mes". Kad mes visi ateiname pas Dievą, ne , ne mano Mišios, ne mano malda, bet yra mūsų malda. Buvo be galo svarbu, kad mes visi sakom "Tėve mūsų..." ir jaučiam, kad tai yra mūsų Dievas, mūsų visų, mes ateiname pas Jį, Jo pagarbinti. Buvo labai labai brangu, kad mes nusilenkiam, kad mes visi. Pajutau tada žmones, visų artumą, bendrystę ir galbūt nuo tada man Bažnyčia yra labai stipru, kad visi kartu, visi mes. Kad mes, kiekvienas žmogus, svarbus. Labai gera melstis kartu, kai yra dvasia artimų žmonių. Toks buvo duotas Mišių supratimas, ir po to karto labai pasikeitė mano požiūris. Atsirado daug draugų, bendraminčių ir šiaip mielų žmonių. Esu labai dėkinga Dievui.

Jūratė B., 2017

Su savo vaiku į Bažnyčią atėjau jau antrą kartą. Pirmasis kartas buvo, kai pati ėjau Pirmos Komunijos, kitais metais - Sutvirtinimo sakramento. Turiu labai šaunią kaimynę, kuri vedė mane ir mano brolį, o dabar veda mano vaikus. Buvo labai gera Bažnyčioje: šlovinom gitaromis, sekmadienio rytais turėdavom jaunimo Mišias, ėjom į piligriminius žygius, buvo puikus laikas su Dievu, bet, ko gero, buvau dar per maža ir nepasiruošus tam, ką man Dievas buvo paruošęs.

Išvažiavau mokytis į Vilnių, pragyvenau ten 10 metų, ir atėjo laikas "sutvarkyti" vyresnėlį sūnų. "Sutvarkyti" dabar man skamba labai baisiai, bet tada atrodė visiškai normalu. Dabar suprantu, kad Dievas sutvarkė mane. Buvau girdėjusi: kad vaikas priimtų Pirmą Komuniją Vievyje, turi praeiti kryžiaus kelią. Bet sugrįžusi į Vievio bažnyčią su visa šeima pasijutau tokia sava, savo vietoje. Ir Alfa kurso labai norėjau, "nenusimuilinau" nei karto. Baigėsi Alfa kursas, praėjo Kalėdos, po truputį blėso euforija, pasidarė liūdna. Parapijoje vyko šventės, Bendruomenės dienos, bet nebuvo tokio glaudaus ryšio kaip Alfa kurso metu. Sutikau čia be galo daug nuostabių žmonių, mes labai labai skirtingi, bet mus vienija kelias link Jėzaus.

Kitąmet prasidėjo Dvasinės pratybos. Buvo sunku, maniau, bus lengviau, bus gražu kaip iki tol. Turėjom daug veiklos: šeimų stovyklos, išvykos, adoracijos, išvykos į vienuolyną. Nusistovėjo toks ryšys su Dievu: lyg ir pažįsti, bet ir nepažįsti, lyg ir arti, bet kartu toli. Ir nelabai galėjau suprasti, kodėl nemoku Jo įsileisti.

Šiemet vienas mano sūnus eina Pirmos Komunijos, kitas savanoriškai ruošiasi Sutvirtinimo sakramentui. Mane buvo apėmus panika. Galvojau, vešiu aš tuos vaikus į Trakus, ten geriau, nenoriu čia, ir man pasidarė baisu savo pačios minčių. Vienos sesės liudijimas antradienio vakarą apvertė mano patogų tikėjimą aukštyn kojomis, jaučiau, kad jis buvo skirtas man. Kiekviename žodyje aš mačiau save ir supratau, kodėl negaliu Dievo įsileisti į savo širdį tiek, kiek noriu. Skaičiau literatūrą, domėjausi, bet negalėjau įsisavinti paprasčiausių dalykų. Galbūt tam nebuvo laikas?

Kai visi išėjo, bažnyčios gale susirinko maža sesių grupelė, ir aš pradėjau pasakoti, kaip bijau: bijau mirti, bijau sėsti už automobilio vairo, bijau kažką prarasti, nepasitikiu savimi ir žinau, kad su manim kažkas negerai. O prieš tai aš nustojau eiti Išpažinties, todėl negalėjau priimti Komunijos; kai negalėjau priimti Komunijos, aš nustojau gyventi. Tada mane viena sesė paėmė už rankos ir nuvedė prie kunigo. Vienas kunigas už mane meldėsi, pas kitą nukreipė. Po savaitės pirmą kartą gyvenime atlikau tikrą išpažintį ir tik tada supratau, kas yra Eucharistija, kas yra Kūnas ir Kraujas, ir kodėl.

Kalbėjau su mylimu ir artimu žmogumi, ir man pasakė: "Kad galėtum liudyti, turi įvykti kažkas labai labai svarbaus, kažkas turi apsiversti, negali tik ateiti ir gražiai pakalbėti". Dievas apvertė mano gyvenimą per dvi savaites ir norėjo, kad aš ateičiau čia ir pasakyčiau, kokia iš tikrųjų yra svarbi Išpažintis ir Komunija. Dievui nėra negalimų dalykų, atiduokit savo gyvenimus Dievui.

Olena, 2017

Bendruomenėje esu dvejus metus. Dievas visada mane vedė ir kalbėjo, tik aš to nemačiau.

Būdama dešimties netekau tėvo. Mama paguodos ieškojo Dieve. Ji dažnai melsdavosi, liepdavo ir mums, o man tai nepatiko, nes bažnyčioje būdavo šalta, dar labai dažnai alpdavau. Vėliau paauglystėje mama drausdavo eiti į šokius, jei neisiu į bažnyčią. Mano kartos žmonėms šokiai kultūrnamiuose būdavo didžiausia pramoga. Pasitaikydavo, kad pramiegodavom bažnyčią, nes mama dirbdavo, bet šiaip stengdavomės nueiti. Aišku, tas maldos laikas neturėjo didelės reikšmės, nes niekas neaiškino, kodėl reikia švęsti sekmadienį, Sakramentus. Atrodė, taip reikia. Aš ir nesigilinau.

Vaikystėje šventumas man siejosi su viena mūsų kaimo močiute. Kada tik nueidavau pas ją į svečius - ant staliuko visada stovi kryžius, guli maldaknygė ir rožinis; sekmadienį ji visada eidavo į bažnyčią ir nedirbdavo jokių darbų. Nors buvau labai maža, mintijau: "Kokia ji šventa ir pamaldi moteris". Vėliau maniau, kad šventi ir pamaldūs yra kunigai ir vienuoliai, nes man jie atrodė tobuli.

Ištekėjau. Šventes švęsdavom dėl papročių, nesigilindami. Kalėdos, Jėzus gimė, bet svarbiau dovanos ir valgiai. Taip tekėjo mano gyvenimas, kol laukdamasi antrojo vaikelio susirgau. Gydytojai kovojo dėl mudviejų gyvybės, o aš ieškojau paguodos Dieve. Sustiprėjusi eidavau į koplytėlę melstis ir net tokį sąlygą pateikiau: jei Tu, Dieve, mus išgelbėsi, patikėsiu, kad tai Tavo rankų darbas, švęsiu šventes, sekmadienius paaukosiu. Visą savo gyvenimą. Viskas baigėsi gerai. Kurį laiką tikrai ėjau į bažnyčią su mažyte dukrele, bet vėliau atitolau. Kai žmogui tarsi nieko netrūksta, sekasi, tai ir Dievo ima nebereikėti.

Tada apie Dievo meilę ir Jo veikimą, Jo kalbėjimą per Šventąją Dvasią man pradėjo pasakoti draugė. Ji neteko brolio, tad galvojau, gal dėl to negerai jaučiasi: netikėjau, kad paprastam žmogui gali kalbėti Dievas. Draugė mane pakvietė į Alfa kursą. Ėjau dėl smalsumo: pažiūrėt, ką Dievas daro, kad tie žmonės tokie laimingi ir taip užsidegę. Buvo pasidalinimas grupelėse. Grupelėj buvo kunigas ir aš tokia žalia, galvoju, kad tik greičiau pasibaigtų: kaip kalbėti nepažįstamiems, ką kunigas pagalvos? Tais metais pirmas susitikimas buvo ir paskutinis. Pasakiau: "Ne, čia ne man". Vėliau dukra ruošėsi Sutvirtinimui. Galvojau, kad ji daug (dabar galvoju, kad nedaug) laiko skiria maldai, Šventojo Rašto skaitymui. Pykau, kad ji tiek daug laiko skiria Dievui, o ne man.

Vieną kartą mes kalbėjomės ir taip išsigandau, kad ji vienuole netaptų. Nors dabar laiminčiau jos pasirinkimą, tada man buvo baisu. Dukra mane suprato. "Aš netapsiu vienuole, tiesiog aš labai myliu Dievą", - pasakė man.

Mano atsivertimo kelias prasidėjo nuo adoracijos. Draugė pakvietė. Sutikau, nes pažadėjo, kad ten nereikės kalbėti ir dalintis. Man patiko, pasijutau Dievo artumoj, viską išsakiau, padėkojau už viską, pagarbinau ir vis dažniau ėmiau vaikščioti į bažnyčią, tačiau irgi nelabai supratau prasmės ir jaučiausi labai tuščia, kai žmonės eidavo po Komunijos, o aš dažniausiai viena sėdėdavau suole. Jaučiausi tuščia ir vieniša. Pagalvojau: reik pasiruošti nueiti išpažinties. Pasisakiau dukrai, kad neisiu, nes ką pagalvos kunigas, o ji sako: "Eini pas kunigą ar Jėzui atiduoti nuodėmes? Kunigas yra tik tarpininkas". Tada man palengvėjo, nuėjau, ir atrodė, kad viskas einasi labai gerai, tapau vos ne šventa, labai pamaldi, tačiau Dievas atsiuntė išbandymų, ir aš palūžau. Pradėjau abejoti ir prieštarauti Jam, nusprendžiau, kad daugiau nenoriu. Telieka kaip buvo, atsisveikinsiu ir baigsiu kelionę.

Prisimenu, važiavom į Paparčių vienuolyną švęsti Eucharistijos. Važiavau su intencija, kad tai paskutinis kartas - atsisveikint ir padėkot. Žmonių buvo mažai, visi antrame aukšte, o aš likau koplytėlėje. Po šv. Mišių priėjo moteris ir padavė lapelį. Nesureikšminusi įsidėjau į kišenę, nes tuo metu ne tas rūpėjo. Tik grįžusi namo prisiminiau. Ten buvo parašyta: "Nesustokite ir nebijokite, pasitikėkite Dievu, nes Dievui nėra neįmanomų dalykų, tikėkite stebuklais". Tada labai ilgai verkiau. Galvojau, kaip Dievas gali kalbėti per nepažįstamą žmogų. Šitaip susitikau su gyvuoju Jėzumi. Patikėjau, kad per tą moterį kalbėjo Šventoji Dvasia. Supratau, kad mačiau tik save, savo mylimus žmones, o į kitus net nekreipiau dėmesio. Be to, kiti yra nelabai priimtini. Po truputį, su Dievo pagalba - prašiau, kad Jis man kalbėtų, kad pažinčiau Jo valią, kelią, kad pasitikėdama Juo su malda priimčiau mane įskaudinusį - supratau, kad Dievas myli visus ir į kiekvieną reikia žiūrėti kaip į Jėzų, nes kiekvieną mus myli. Kaip ir mane, netobulą, nešventą, su nuodėmėm, nuopuoliais, kokia esu. Nuo tada viskas pasikeitė ir tiesiog kliaujuosi Juo, kiekvieną dieną keliuosi su prašymu, kad atpažinčiau, pamatyčiau, pastebėčiau kitą, kad laimintų mane ir visus šalia esančius. Dievui reikia ne mano tobulumo, o mano atviros, nuolankios širdies. Jį labai myliu, nes Dievui nėra neįmanomų dalykų.

Janina, 2017

Vievio parapijos bendruomenės narė esu neseniai. Augau sovietų laikais, kai tikėjimas buvo draudžiamas. Mūsų šeima buvo iš netikinčių ir į bažnyčią neidavo, tik šventes mes švęsdavom pagal papročius. Ilgai taip gyvenau. Gyvenimas nebuvo rožėmis klotas. Klupau, kėliausi ir vėl ėjau, galvojau: "Dieve, kodėl Tu man siunti tiek išbandymų, kodėl tiek daug vienam žmogui tenka patirti?", bet taip bėgo metai, kol atsidūriau Vievyje.

Ne iš karto nuėjau į bažnyčią, galvojau: ką ten veiksiu, ką man ten reikės daryti, kaip melstis, bet  pažįstama pasiūlė nueiti drauge. Sutikau. Atėjusi į bažnyčią nežinojau, kada klauptis, kada sėstis, ir tąkart tiesiog "atbuvau" Mišias, nelabai mane užkabino, bet atėjus antrą, trečią kartą pasidarė įdomu, pradėjau jausti dvasinę ramybę. Norėjosi kuo daugiau sužinoti, nes nieko nežinojau ir buvo labai įdomu. Nors širdy buvo daug nuoskaudų ir negalėjau atleisti mane įskaudinusiems.

Paskui mane pakvietė į mamų maldoje grupę. Susirinkusios meldžiamės už savo vaikus ir anūkėlius ir esame neapsakomai laimingos. Sužinojusi, kad vyksta Alfa kursas, nuėjau, kad sužinočiau daugiau. Po kurso buvo susikaupimo dienos vienuolyne, vyko vidinio išgydimo pamaldos, ir tai iš pagrindų pakeitė mano gyvenimą. Aš atleidau visiems, kurie buvo įskaudinę, širdyje neliko pykčio, mano gyvenimas pasikeitė. Širdis prisipildė gėrio ir atlaidumo. Taip pat turėjau pokalbį su kunigu. Vieną nuodėmę ilgai nešiojau širdyje ir mane labai slėgė. Išgirdau, kad būtinai turiu nueiti išpažinties, susiruošiau, bet neišdrįsau, kitą kartą susiėmiau ir nuėjau. Tapo taip gera ir ramu širdyje.

Vaikštau į mamų susitikimus, į Bendruomenę, į bažnyčią, matau visus žmones laimingus, kaip jie vieni kitus myli, kaip džiaugiasi - aš atradau tikėjimą. Esu labai visiems dėkinga. Pradėjau melstis kiekvieną rytą ir vakarą, ir man tai labai svarbu. Dievas iš tikrųjų išgirsta mūsų maldą. Draugė, kurios sūnėnas pateko į avariją ir atsidūrė komoje, paprašė maldos. Paprašiau ir kitų pasimelsti, ir Dievas išgirdo mūsų maldą. Vaikinas atsigavo. Po kelių sudėtingų operacijų pradėjo vaikščioti, nors gydytojai teikė labai mažai vilčių. Dabar tikiu, kad Dievas tikrai yra ir Jis mums padeda.

Regina, 2017

Mano tikėjimo kelionė prasidėjo nuo Alfa kurso. Iš pradžių labai spyriojausi ir sakiau, kad neisiu, nes girdėjau kalbų, kad ten kažkas negero, susirenka žmonės ir... Bet atėjus laikui nusprendžiau: turiu pabandyti. Ir pabandžiau. Pirmą kartą nuėjau ir man patiko.

Atsimenu kaip šiandien, kalbėjom apie Išpažintį. Atėjo laikas man pasidalinti. Papasakojau, kad išpažinties einu vieną, du kartus per metus, per didesnes šventes, Velykas ir Kalėdas. Sakiau, man užtenka, aš ir taip labai gera katalikė. Po to klausiausi, kaip kiti dalinasi apie Išpažintį ir supratau, kad manieji du kartai yra labai nedaug. Kai eini tikėjimo keliu, kai Dievas veda, imi suprasti savo nuodėmes.

Girdėjau pasakojant, kad, jei žmogus laiko savyje nuodėmes, pradeda save kaltinti nebūtais dalykais, save graužti. Tariau sau, reikia eiti Išpažinties, atiduoti Dievui nuodėmę. Taip nuėjau vieną kartą, pastovėjau, apsisukau, išėjau. Kitą kartą nuėjau, pastovėjau, baisu, ne, neisiu. Pasipasakojau merginom, sako: pasimelsk, nurimk ir nueisi. Taip ir buvo. Atėjau prie klausyklos, pasimeldžiau, pasiruošiau, atėjo mano eilė, bet žiūriu: kunigas išeina iš klausyklos. Galvoju: "Dieve, kodėl jis išėjo, ką dabar daryti?", bet kunigas pasakė, kad po Mišių vėl klausys išpažinčių. Nurimau ir atsisėdau apsisprendusi šiandien būtinai nueiti. Aišku, buvo pagundos ateiti kitą kartą, bet sulaukiau kunigo, pirma buvau, atsiklaupiau, išsakiau savo nuodėmes, klausiausi kunigo išrišimo, paaiškinimo tų nuodėmių, kurių labai bijojau ir tada tik supratau, kad gavau Dievo dovaną, kad tas nuodėmių pripažinimas ir atidavimas yra Šventosios Dvasios dovana.

Eidama melstis verkiau. Anksčiau nesuprasdavau, kodėl žmonės po Išpažinties verkia, dabar gavau atsakymą: jie atiduoda visą graužatį, visas savo nuodėmes, pasitiki Dievu ir išlaisvėja. Atsimenu, viena moteris tvirtino niekada neisianti išpažinties, nes matė, kaip kita atėjusi dešimt minučių klūpėjo, o tada dar ir apsiverkė. Papasakojau kaip mokėjau, kad kunigas paaiškina, ir kai supranti savo nuodėmes, išlaisvėja kūnas ir siela.

Jūratė U., 2017

Užaugau tikrai netikinčioje šeimoje, neidavom į bažnyčią net per didžiąsias šventes. Dievo man niekada ir nereikėjo, bet augdama labai bijojau pragaro. Geriausias būdas apsisaugoti yra paneigti. Jei nėra Dievo, tai nebus ir pragaro. Visas savo baimes bandžiau slopinti neigimu. Gyvenimas klostėsi, buvo gerai, smalsu, įdomu. Aš esu žingeidi. Noriu kuo daugiau žinot, kuo daugiau suprasti. Taip ir yra, aš labai gražiai gyvenau, kol vieną kartą išvažiavau į kelionę. Sužavėta begalinio gamtos grožio buvau labai laiminga. Bet, grįžtant atgal, jūroj kilo audra. Tikriausia ta audra buvo kaip vandens stiklinėj, bet man buvo baisu: nemėgstu, kai po kojom viskas juda. Tada pradėjau melstis Dievui, kurį netikiu. Galvojau, kad elgiuosi labai protingai: sudariau sandorį, jei išlipsiu gyva Rygoj, tai nueisiu sekmadienį į bažnyčią ir paaukosiu 20 Lt. Konkreti suma įvardyta, konkreti data, viskas tvarkingai. Aišku, parvažiavom laimingai, ir aš, kaip žadėjau, ateinu sekmadienį į bažnyčią, atsistoju gale, kur dabar yra Kristaus statula, įmetu į aukų dėžutę 20 Lt, manydama, kad labai pigiai gyvybę nusipirkau. Bet ten ir pasilikau - ir kitą sekmadienį, ir dar kitą. Dabar suprantu, kad prarijau Viešpaties Jėzaus jauką, jis mane gražiai, kaip žuvį, užkabino ir ištraukė.

Tokia meilės nuotykio pradžia, pati užuomazga. Paskui buvo visko, bariausi su visais sutiktais kunigais, vieną po kitos skaičiau ir mečiau knygas. Ir Šventąjį Raštą, ir teologijos visokiausius dalykus, man labai daug ką reikėjo suprasti. Ir Alfa kursas atsitiko, ir ten draskiausi, klausimų ne tik nepatogių, bet labai nepatogių kildavo. Ačiū už žmones, kurie kantriai laukė. Įsivaizduoju, ką jie tada jautė ir kaip jiems viskas dabar atrodo. Nežinau, negaliu pasakyti, kada nutiko, kad aš pamilau. Tikriausiai su Jėzumi kaip šeimoj: žmogus, su kuriuo gyveni, būna nepatogus, nepakenčiamas, nervuoja juodai. Bet vieną akimirką supranti, kad be jo apskritai negali gyvent. Be to žmogaus tavęs nebūtų. Taip atsitiko su Jėzumi.

Nuostabioje meilės istorijoje persipynusios labai daug istorijų. Viena jų - mano "ligos“" istorija. Iki 45 metų neturėjau vairuotojo pažymėjimo. Lyg ir nieko tokio, bet - lygiai taip pat kaip su pragaru, išsigalvojau visokiausių dalykų: kad man nereikia, kad nenoriu, o tikroji priežastis - aš žiauriai bijojau susikirsti per vairavimo egzaminą. Ne kažko kito, o neišlaikyt egzamino. Baimės - nepatikt, būt pašieptai, manyje buvo pilna. Atrodo, normalu bijot, kad tave sukritikuos, pajuoks, blogai pasirodysi, nusišnekėsi. Bet aš niekad antrą kartą nedalyvaudavau konkurse, kurį laimėjau, arba apskritai nedalyvaudavau konkurse, jei galvodavau, kad negaliu jo laimėti. Lygiai tas pats buvo su viskuo gyvenime. Atrodytų, kokia čia liga, visko būna, gerai-blogai, taip ir supiesi visą gyvenimą tarsi laive, bet esmė, kad baimė neleidžia judėt, tu stumiesi į priekį, bet negyveni, visiškai.

Nutiko taip, kad maldoje staiga girdžiu: "Eik, mokykis vairuot". Sakau: "Ką, Jėzau?" Tikiesi visko, gal kokių nors mistinių dalykų ar prakilnios misijos, tik ne "eik, mokykis vairuot". Bet Dievas taip pasakė, tiesiai į širdį, teko paklust. Vairuoju jau ketvirtus metus. Nepaliauju stebėtis ir kartais klausiu, kodėl. Gaunu krūvą atsakymų, ir visada pagrindinis: Viešpaties plane man visada norėta kur kas daugiau.

Jėzus mane labai įdomiai gydo iš baimių, žiauriu metodu: pastato į audringą jūrą ir sako: "Eik", Draskausi, taškausi - ir purslais, ir savimi, bet kažkaip išgyvenu ir būnu truputį sveikesnė. Pasitelksiu palyginimą: susirgo mano dukra. Skambinu gydytojai, kaip esu pratusi, ir staiga ji pradeda ant manęs rėkti: "Tu baigsi vieną kartą gydytis telefonu?" Supykau, bet paskui supratau, kad ji labai labai teisi. O geroji žinia yra ta, kad Jėzus kaip gydytojas nėra pasiekiamas tik kažkokiu telefonu, net ne tik malda, bet Jis ateina čia, labai asmeniškai ateina. Per Sakramentus, taip kaip esti, taip ir ateina susitikt. Per Šv. Komuniją, per Išpažintį. Nepaprasta ir labai svarbu, kad galiu Jį susitikti asmeniškai. Didelis iššūkis patikėt į asmeninį Dievą, bet į tą kelionę, tą nuotykį verta ryžtis leistis.

Dėkoju Viešpačiui, kad Jis pirmas mane pamilo, dėkoju, kad pakvietė atsiliepti ir įliejo į širdį savo Dvasią, kad aš pajėgčiau atsiliepti į tą kvietimą. Šlovė Viešpačiui!

Giedrė, 2017

Šventasis Raštas yra paties Dievo buvimas mūsų namuose, gyvas Žodis, gyvas Dievas mūsų namuose. Į mūsų namus, kai buvau dar labai maža, Šventąjį Raštą atnešė tėvas. Gavo jį iš P. Bakšio. Tėvas labai didžiavosi bendryste su kunigais ir mums visada apie tai pasakodavo. Tėvas daug melsdavosi ir buvo labai pamaldus žmogus, tuometine mano nuomone, pernelyg, o mama buvo "normali" tikinti. Mus, vaikus, į bažnyčią vesdavosi. Tuo metu Mišios būdavo lotynų kalba, ir aš tikrai nesupratau, kas vykdavo, tik stebėdavausi, iš kur žmonės žino, kada atsistoti, kada atsiklaupti, kada kažką atsakyti kunigui. Tokia mano vaikystės patirtis.

Paauglystėje skaičiau begalę knygų. Gal vienuolikos ar dvylikos metų, perskaičiusi visas namie esančias knygas, paėmiau Šventąjį Raštą. Atsiverčiau, o ten parašyta: "Durklas eina per visas mėsas, raumenis, iki kaulo. O Dievo žodis, tai dviašmenis durklas, kuris eina, per odą, kaulus, raumenis iki pat smegenų". Labai išsigandau ir užvertusi padėjau knygą į šoną. Pamaniau, kad tai yra labai baisi knyga, kur nieko nesuprantu ir nieko švento čia nėra.

Kai buvau jau panelė, turėjau draugų menininkų. Mes rinkdavomės į grupeles, kur žmonės kalbėdavosi apie viską: nuo sanskrito iki Dievo paieškų kelio. Buvo ir tokių, kurie kalbėjo apie Mišias ir tikėjimą. Sakė, kad skaito Šventąjį Raštą, ir aš galvojau: oho, ką jie čia kalba? Manęs irgi klausė, ar skaitau. Atsakiau, kad taip. Parėjus namo galvoju, kad kitą reikės kažką pasakyti. Atsiverčiau ir vėl nieko nesupratau, kažkokie pabiri sakiniai. Užverčiau vėl labai ilgam. Tada šeima, vestuvės, vaikai ir nereikėjo nieko, nueidavom per šventes į bažnyčią, bet ne daugiau.

Dievas taip vedė mano dukrą, kad ji susirado draugų, giedančių bažnyčios chore. Neprieštaravau, galvojau, praeis, bet ji pradėjo mane vilioti: "Ateik, paklausyk kaip mes giedam". Nuėjau, bet girdėjau tik ją. Dievas manęs nepalietė. Girdėdama frazes "pasiklausykite Dievo žodžio", "skaitinys iš... knygos" nesupratau, kad tai skaitiniai iš Šventojo Rašto. Kartą vėluojam į bažnyčią, o dukra sako: "Einam greičiau, nes pavėluosim į Šventojo Rašto skaitymą". Sakau, svarbu į pakylėjimą nepavėluoti, nes man visa kita gali ir nebūti. O ji atsisuko ir sako: "Jei negirdžiu Dievo Žodžio, tai man ir Mišių nėra". Tada ir išgirdau, kad skaitoma iš Šventojo Rašto. Dar nustebau, kad tas skaitinys skaitomas visose pasaulio Katalikų bažnyčiose. Truputį sukrėtė mane, nes atsivėrė Bažnyčios didybė.

Per dukrą, kuri aktyviai dalyvavo Bažnyčios veikloje, ir prasidėjo kelionė link Dievo. Ji vis ką nors pamiršdavo ir prašydavo atvežti. Atvežus beveik visada tenka palaukti. Kol laukiu, tai girdžiu, ką jaunimui kunigai kalba. Kartą ji Pivašiūnuose apsižiūrėjo kažką pamiršusi. Nuvežiau ir bažnyčioj prasėdėjau kokias trejas Mišias, kol dukros sulaukiau, o man didžiulį poveikį padarė tai, kas buvo kalbama. Labai ypatingai atrodė žmonių nuoširdumas. Pirmų Mišių metu pamačiau gerai pažįstamą kunigą ir priėmiau iš jo Komuniją. Paskui mūsų keliai susikirto ir kunigas man pasiūlė atlikti Išpažintį. Atgailai skyrė kiekvieną dieną skaityti Šventąjį Raštą. Aiškiai supratau, kad ta atgaila man iki gyvos galvos, be to, sėdėsiu ir kankinsiuosi, nes nieko ten nesuprantu. Atgailą vis atidėliojau, galiausiai nutariau pažiūrėt, kas toj Biblijoj. Aha, Naujasis ir Senasis Testamentai. Senasis - tai iki Kristaus, tai gal man nereikia, bus mažiau. Ir rašau kunigui: "Ar man skaityt viską, ar tik Naująjį?" Sako Naująjį, jau atsidusau, jau lengviau. Namie nieko nėra, skaitysiu. Atsiverčiu, bet tekstas nepasiduoda. Iš nevilties puoliau vartyti. Atsivertė Giesmių Giesmė. Paskaitinėjusi labai nustebau, kad tekstas toks erotinis ir kažkur girdėtas, tada atsiverčiau nuo pradžios. Skaičiau, ir kiekvienas žodis man kalbėjo. Aš supratau, kad skaitau ir suprantu, ką skaitau. Tas skaitymas mane įtraukė vis gilyn ir pradėjau galvoti, kad kalba ne kam kitam, o konkrečiai man ir ne tik man, bet ir apie mane. Tuo tekstu pats Dievas kalba man apie meilę. Buvau sukrėsta. Pradėjau verkti. Atėjo supratimas, kad Dievas pirmas mus myli. Jis pažįsta mane, žino mano vardą ir prisipažįsta man meilėje. Tada tas tekstas pasirodė nebe erotinis, o kupinas meilės, be galo gražus.

Reikėjo kelių dienų, kad atsipeikėčiau. Kadangi man reikėjo skaityti Naująjį Testamentą, o Giesmių Giesmė iš Senojo, tai atsiverčiau ir ėmiau skaityti Evangeliją. Ir vėl niekaip nesuprantu, ką man sako. Tekstas kalba "Išlyginkite Jam kelius, ištiesinkite kelią". Galvoju, kokį kelią čia reik tiesinti? Prašyti asfaltuoti Vievio kelius, bet gal ne? Gal turiu pati kažką daryti? Kol vieną dieną supratau, kad aš turiu ištiesinti tą kelią, kuriuo Dievas ateitų į mano širdį. Man tai buvo didžiulė dovana suprasti, kad nereikia galvoti toli, kad kalba man, Raštas yra asmuo ir gyvasis Dievo žodis, kurį žmonija saugo ir perduoda iš kartos į kartą. Po mamos mirties pasakiau, kad negaliu numirti neperskaičius šitos knygos. Ir perskaičiau nuo pradžių beveik iki galo. Jau ne kartą. Tai iš tiesų lobis, atstoja visų pasaulio bibliotekų visas knygas. Priimkite Bibliją į savo namus, kaip tikrą Dievą, kaip gyvą pašnekovą, Jis iš tiesų turi visus atsakymus ir niekas kitas mums taip nepadės kaip Jis.

Alma, 2017

Šventasis Raštas man dar nepasidavė, nors bandymų skaityti buvo ne vienas ir ne du. Dievo Žodžio man svarbiausia klausyti sekmadienį per Mišias. Tada kunigas paaiškina, paskui grįžus namo dar paieškau kitų aiškinimų, randu ne vieną, tada susidaro platesnis vaizdas. Tema kiekvieną kartą būna aktuali ir man. Būna, iškyla klausimas, dar jo garsiai neištariu, o jau išgirstu atsakymą. Tai yra unikalu ir labai svarbu. Biblijų namuose net devynias turiu, dvi jau padovanojau, ir praktiškai visos yra dovanotos. Štai tiek kartų Dievo siuntė kvietimą skaityti tą knygą. Teks vėl pamėginti.

Esu užaugusi tradicinėj paprotinėj katalikų šeimoj, nes sovietų valdžia pasitvarkė su tėvų tikėjimu ir bažnyčios lankymu. Tad tik vaikystėje močiutė, kai reikėjo ruoštis Pirmai Komunijai, mus mokino, švietė, auklėjo, bet vis tiek sekė tokią pasaką su siaubo elementais, su Jėzumi, man maždaug taip tuomet atrodė. Mes su pussesere truputį pakrizendavom, truputį rimtai paklausydavom, bandėm melstis. Į bažnyčią ėjom atsargiai, kiek reikėjo. Aš tikriausiai iš tų, kurios staiga pasidaro tokios "davatkos pabažnos" ir jau tik laksto po bažnyčią nežinodamos, kaip čia kunigams įsiteikti. Dalis tiesos turbūt yra. Daug metų nėjau į bažnyčią, nes tokiems kaip mes, išsiskyrusiems, su antra santuoka, čia ne vieta. Taip buvo kažkada pasakyta, nelabai ką paklausi, pasigilinsi, o su kunigu tai jau iš viso nepasišnekėsi.

Bėgo metai ir klausimų vis daugėjo, jie nedavė ramiai gyventi. Pradedi ieškoti, blaškaisi, neaišku, atsiverti Šventąjį Raštą, ten kosmosas. Daug metų jaučiau tuštumą. Dabar galiu įvardyti, kad tai buvo dvasinis alkis, Dievo ilgesys. Prieš porą metų dukrai reikėjo ruoštis Eucharistijos sakramentui. Pamaniau, dabar jau tikrai išsiaiškinsiu, išsiklausinėsiu, nes žinojau, kad ten reikės ir šnekėti, ir klausti, ir nebūtinai patogiomis temomis kalbėti. Ir tikrai išsiaiškinau, ir uždaviau klausimus, ryžausi klausti, ir ne viena aš ten tokia buvau be Santuokos sakramento.

Paaiškėjo, kad Bažnyčioje yra vietos visiems, čia visi laukiami. Tai buvo atradimas, kurio negalėjau įsivaizduoti, nes anksčiau - pasėdi Mišiose kaip nekviestas svečias, pažiūri, kaip žmonės eina Komunijos ir galvoji, na, čia ne tau. O kodėl? Visi žino, bet nieks negali paaiškinti.

Dievas ilgai ir švelniai beldėsi į mano širdį. Nelabai man pavykdavo išgirsti: gal laiko neturėjau, gal per darbus ir rūpesčius nesiklausiau. Bet Jis atėjo: švelniai, kantriai ir neįkyriai. Nesiuntė jokių išbandymų, ligų ar nelaimių, kaip girdėti liudijimuose tų, kurie atranda Dievą po didelių sukrėtimų. Mes per mums siųstą kunigą, bendruomenę, Alfa kursą atradom daug bendro ir tikrai buvo su kuo kalbėti, paklausti bei ryžtis pradėti kelią į tikrą suvokimą, kad noriu būti tikra katalikė, tikrai noriu melstis, tikrai noriu skelbti. Bet labiausiai norėjau Santuokos sakramento, nes žinojau, kad taip nenormalu. Tikrai turiu vyrą, namus, vaikus, darbą, viską, bet kažkoks negerumas gyvenime. Pasirodo, nereikia tyliai svajoti: pasikalbi su kunigu ir padarai. Buvo ir padėta, ir išaiškinta, ir parodyta, ir paguosta, ir nuraminta, padrąsinta.

Su vyru pradėję kelionę pas Jėzų, išgyvenom nepaprastą laiką, kai daugiau nei po dvidešimties metų nuėjom Išpažinties. Aš tai vadinu gyvenimo išpažintimi, o paskui tokį stebuklingą mūsų vestuvių, suvoktų, išgyventų vestuvių laiką. Tai buvo didžiausia dovana. Vėliau sekė dideli mokslai su savimi: ką turiu daryti, nes tuo gyvenimas nesibaigia. Tikėjimas yra nuolatinis ėjimas: tą padariau, toliau ieškai, toliau nori. Mūsų su vyru kartu ėjimas labai suartino ir praturtino, manau, jei nebūtumėm kartu atėję, nebūtumėm to padarę, čia nestovėtumėm dabar. Labai noriu padrąsinti tuos žmones, kurie turi panašių klausimų: galit paklausti mūsų. Kviečiam nebijoti, nes Dievas tai meilė.

Daiva U., 2017

Bažnyčioje vyrų trūksta, nes jausmingoms moterims lengviau, o mums koją kiša racionalus mąstymas, kai norim į viską turėti labai konkrečius atsakymus. Pirmas klausimas, kuris kyla racionalaus mąstymo vyrams: eiti į bažnyčią ar ne, o jeigu eiti, kas iš to, ką aš gausiu? Labai egoistiškas klausimas, bet kyla toks ir reik atsakyti. O čia aš todėl, kad noriu būti laimingas. Ar Bažnyčia padaro mane laimingu? Ne, reik viską daryti pačiam, Bažnyčia tik parodo kelią, kuris yra ne rožėmis klotas ir kurį reikia eiti visą gyvenimą.

Kas yra laimė, turbūt kiekvienas turim savo atsakymą. Mokslas mėgsta žmogų vaizduoti kaip piramidę, kurios apačioje yra fiziologiniai poreikiai, ir pirmiausia juos reikia patenkinti. Šiais laikais tai visai nesunku. Piramidės viršuje - dvasiniai ir emociniai reikalai. Žmonės labai dažnai daug dėmesio skiria fiziologiniams poreikiams ir labai mažai laiko skiria savo dvasiniams reikalams. Piramidės viršuje atsiradusi dvasinė tuštuma pildoma tuo, kas pakliūva po ranka. Tuščia vieta nebūna, užsipildo visokia velniava tiesiogine to žodžio prasme. Žmogus jaučiasi nelaimingas, jo šeima, artimieji. Gerai, jei žmogus ieško pagalbos, bet dažnai palieka viską kaip yra, viskas tęsiasi, visiems blogai. Velniava. Tarkim, atėjo žmogus, kuris ieško pagalbos. Pasimeldė, išsakė norus, praeina savaitė, neišsipildė, tada prasideda ekstrasensai, būrėjai, horoskopai ir t. t. Štai viena pažįstama pora ieškojo pagalbos pas šeimos specialistą, važinėjo į pajūrį, brangiai mokėjo, mačiau tūkstantines sąskaitas litais. Nesvarbu kas nutiko šeimai, bet netikėtai perskaičiau straipsnį "Lietuvos ryte", kad ta pati konsultantė Vilniuje rengia "barakudų" kursus. Įsivaizduokit, vieną dieną ji gelbsti šeimas, o kitą dieną ruošia tuos, kurie eis šeimų ardyti.

Atsakant į klausimą, ką aš gaunu, tai galima ir materialiai paskaičiuoti. Aš gaunu čia, Bažnyčioje, aukščiausio lygio konsultacijas, kiek man tai kainuoja - nieko, auka. Ir niekas neprašys, jei nepaaukosi, jei negali. Dar dažnai girdžiu klausimą, o kur tas Dievas, kodėl neateina, nepasirodo? Ir aš užduodu šį klausimą, juk būtų lengviau įtikėti, bet supratau, kad nebus to ir man labai gerai iliustravo Mišiose girdėtas anekdotas apie negimusių kūdikių pašnekesį motinos pilve. Vienas klausia: "Kaip tu manai, ar yra gyvenimas po gimimo?", antras sako: "Nežinau, bet niekas negrįžo ir nepapasakojo". Yra dvi ribos: žmogaus gyvenimas ir mirtis. Mes norim kažkokių ženklų iš anapus, iš pomirtinio gyvenimo, bet įsivaizduokit situaciją, kūdikis motinos pilve gal irgi nori sužinoti, kas yra čia. Ateis laikas, jis gims ir sužinos, taip ir su mirtimi, ateis laikas - numirsim, suprasim ir sužinosim. Bet Kelią reikia nueiti ir ne bet kaip, todėl linkiu rinktis tikrą kelią, kad klausytumėt Tiesos ir gyventumėt tikrą gyvenimą.

Ričardas, 2017 

Buvau didelė okultinių praktikų mėgėja. Iš pradžių buvo prietarai ir horoskopai, kol galų gale nusprendžiau pasiburti adatėlėm, dvasių pasikviesti. Taip prisikviečiau, kad atėjo į mano gyvenimą didelė baimė. Bijojau visko, net užmigti, ir būti bijojau. Iš tos baimės būdama 16 metų išmokau mintinai Marijos litaniją ir dar visokių maldelių. Mama ir močiutė džiaugėsi, kad mergaitė šaunuolė, meldžiasi. Nepasakysi juk mamai, kodėl taip noriu melstis, nes mama visą laiką buvo labai prieš būrimus ir būrėjas.

Meldžiausi daug metų ir galvojau, kad baimė praėjo. Prieš 7 metus įvykus skaudžiai nelaimei žuvo mano brolis. Atsiverčiau ir pradėjau ieškoti Dievo. Tiksliau, paguodos Dieve, nes kitur jos nemačiau. Ėmiau lankyti bažnyčią, ir man kilo labai daug visokių klausimų. Pabūnu Mišiose, viskas gerai, bet kažko lyg trūksta. Pradėjau melsti Dievo, kad kažkas įvyktų mano gyvenime, kad kažkokios literatūros gaučiau. Dievas išklausė ir įvyko stebuklas: atvažiavo kunigas Povilas ir pradėjo vesti Alfą kursą. Nuėjau ten savo noru ir labai džiaugiausi, bet tada supratau, kad ne viskas su manimi gerai. Kai vykdavo pasidalinimas grupelėse, kol laukdavau savo eilės, mane apimdavo paniška baimė. Ateina mano eilė, o man ir rankos, ir kojos dreba, tiesiog mirštu. Supratau, kad kažką reikia daryti. Tada kunigas pasiūlė nuvažiuoti į rekolekcijas. Važiuojant į rekolekcijas reikia kažkokią intenciją vežtis kartu. Pasitarus nusprendėm, jog reikia Dievo prašyti, kad mano baimė dingtų: baimė dalintis, ir šiaip po brolio žūties daug baimių buvo. Tose rekolekcijose daug gavau patirties ir Dievo malonių, tiesiog virte viriau. Pabaigoje buvome kviečiami pasidalinti ta patirtimi. Sėdžiu, žmonių daug ir niekas nenori dalintis. Svarstau, kaip čia taip yra, kad niekas nekalba, tad atsistoju pirma ir išrėžiu, kaip čia man buvo, kokių malonių gavau. Tik vėl atsisėdusi nustebau, kas čia buvo: aš pati pirma dalinausi, nes nebejaučiau jokios baimės.

Palengvėjimas buvo laikinas. Šiaip esu komunikabili, bet prireikus liudyti tikėjimą mane vis dar apimdavo baimė. Mane pakvietė moderuoti Alfa kursą, bet labai sunkiai sekėsi, kai reikėdavo ką nors pasakyti. Su Vievio parapijos bendruomene važiavome į susikaupimo savaitgalį. Nuėjau dvasinio pokalbio pas kunigą, papasakojau viską, ir jis pradėjo už mane melstis. Pradėjau visa drebėti, šaltis mane sukaustė ir nuolat kartojau Jėzaus vardą. Baigęs melstis kunigas paklausė, kas man buvo, kol jis meldėsi. Kai papasakojau, atsakė, kad bėgant laikui praeis, ir patarė nueiti išpažinties. Pamaniau tada, juk buvau aš išpažinties, todėl ir nuėjau dvasinio pokalbio.

Iš tikrųjų mano baimė dingo, gyvenau laiminga ir tik neseniai susimąsčiau, kada būtent ta baimė dingo. Viešpats parodė, kad po išpažinties, po tikros išpažinties, tokios, kurios metu Viešpats iškelia viską: kiek gavai iš Jo malonių ir nepadėkojai, koks tavo silpnas pasitikėjimas, kai Jis rodo tau meilę. Gramdai tą purvą iš savęs ir verki. Po tokio išsigramdymo, kai supranti kiek tavyje puikybės ir kai pradedi tai iškelti iš savęs, tada pradedi sveikti. Ir dingsta visos baimės.

Kristina, 2017

Į Alfa kursą ėjau dėl vaikų. Pamenu, kasėme bulves, viena sesė pasmalsavo, ar mano vaikui dar ne laikas ruoštis Pirmai Komunijai. Sakau: "Laikas, bet čia neisiu, nes kiek girdėjau, čia nieko gero nėra, sėdi tiktai kvailiai ir nieks nieko gero nepasako vienas kitam". O ji atsiliepė: "Nenuėjęs nesužinosi, kalbos yra kalbos, geriau pačiam pamatyt". Turėjau galimybę kitoj parapijoj vaiką lengvai "sutvarkyt", tiesiog išmoktų maldeles ir mergaitė būtų priėjusi Pirmos Komunijos. Vis dėlto užsirašiau čia.

Atėjau tik į trečią užsiėmimą, nes pirmus du kartus abejojau: eit neit, eit neit. Bet taip pagalvojau: nueisiu, jei nepatiks - išeisiu, nieks per galvą neduos. Na, atėjau, pirmas vaizdas neblogas, paskui tos grupelės: reik dalintis, ir galvoju: va anoniminių alkoholikų klubas, sėdi ir vienas kitam šneka. Toks pirmas vaizdas. Bet antrą kartą vėl atėjau, visai nieko, pasišnekėt gerai. O trečią kartą kalbėjom apie maldą. Atėjo mano eilė, aišku, baisu, bet staiga pajutau tokį karštį - per galvą, pečius perėjo. Nesupratau, kas čia, bet mūsų moderatorė sako: "Man irgi taip buvo, čia ateina Šventoji Dvasia į tave. Melskis, kad ją įsileistum". Manau, ji atėjo, nors to nejauti.

Sekmadieniais reikėjo į bažnyčią vaikščioti. Vieną kartą nuėjau šeštadienį. Labiau patiko, nes jaunimas gieda, naujoviškiau, ne tik visi liūdi, verkia. Nejaučiau poreikio į bažnyčią vaikščioti. Dievą aš tikiu, man to užtenka, nei man tos bažnyčios, nei kunigų reik. Galvojau, kad viską žinau, bet iš tikrųjų praktiškai nieko nežinojau, tiktai pačioj kelio pradžioj buvau. Dabar žinau, kad Šventoji Dvasia padės sužinoti ir ateis.

Darbe buvo nutikimas: turėjo valdžia keistis, kilo spaudimas. Kunigas patarė pasimelsti. išvykau atostogų, grįžau, ir jau nauja valdžia atėjusi, taip malonu buvo. Dėl rūkymo: šiais metais jau tris kartus mėginau mesti. Būdavo, dvi tris savaites nerūkai ir vėl kažkaip neištveri. Trečią kartą tas pats, gal dvidešimt dienų nerūkiau ir vėl norisi. Atsikėliau, žmona darbe, sakau sau, reikia parūkyt. Pirmą dieną nelabai, antrą jau stipriai rūkiau, ir atėjo vėl Šventoji Dvasia: "Ką tu čia darai?" Paprašiau: "Jėzau, padėk", pasimeldžiau, kad mesčiau tą velnio sumanymą, ir kol kas nėra noro rūkyti: pasimeldi, nebūtinai garsiai, ir praeina.

Nerijus, 2017

Į tikėjimą sugrįžau prieš šešerius metus. Per tą laiką pasikeičiau ir aš pati, ir mano gyvenimas, nes, kai Jėzus pakviečia tarnauti, Jis visada ateina ir į pagalbą, kai iškyla sunkumų ar neaiškumų.

Jau antrus metus mes, šeimos, ruošiamės Šeimų savaitgaliui pačios, ir kūrybinės dirbtuvėlės yra mūsų išmelstos. Taip šiais metais buvo ir su ikonomis. Pavesdama šį klausimą Jėzui, klausiau, ką mes galėtumėm, kokį įrankį dar pasigaminti, kad galėtumėm liudyti savo tikėjimą. Ir vienos maldos metu Jėzus sako: "Šlovinkite mane tyloje". Pasinešiojusi kelias dienas, pasidalinau su kitomis šeimomis susitikime, ir taip kilo mintis pasigaminti ikoną. Jėzus atsiuntė ne tik mintį, bet ir žmones, kurie padėtų tai įgyvendinti, tad ačiū Gintui (seminaristui).

Mes pasigaminome ikonas per šeimų savaitgalį, ir dabar jos padėtos virš televizoriaus. Aš gaminau "Mergelės Marijos su Kūdikėliu", mano sutuoktinis - "Jėzaus" ikoną, bet taip yra, kad kažkodėl aš daugiau meldžiuosi su Jėzaus ikona. Taip jau kviečia. Pati malda irgi, pavedi Jam, žiūri į tą paveikslėlį ir labai skirtingai kiekvieną kartą prakalba, tai Jo akys labai išraiškingai žiūri, tai pirštas grūmojantis, o kartais išmintį teikiantis, kartais akys į Šventąjį Raštą nukrypsta, tai vėlgi yra tarsi užuomina, kur toliau eiti ir kaip toliau elgtis. Linkiu gerų dirbtuvių ir parsinešę kalbėkitės su ikonomis maldoje.

Oksana, 2017

Pirmasis mano susitikimas su ikona įvyko tuomet, kai parapijos jaunimo maldos grupelei buvo padovanota ikona. Vėliau sužinojau, kad tai "Draugystės" ikona. Tikėjimo kelionės pradžioje apskritai nežinojau, kas yra ta ikona, kam ji gali būti skirta, bet ji buvo labai graži, prikaustė mano dėmesį ir supratau: jeigu kada nors turėsiu maldos kampelį, tikrai norėčiau, kad būtent ši ikona būtų toje vietoje.

Per Kalėdas gavau dovanų "Dievo gailestingumo" ikoną. Aš ją tiesiog pasistačiau, porą kartų meldžiausi, o paskui ji tiesiog stovėjo rinkdama dulkes. Nebuvo kažkokio ryšio. Vėliau turėjau kelias galimybes pasigaminti ikoną pati, bet ne itin norėjau, tačiau kai seminaristas Gintas pasiūlė pasidaryti ikoną, supratau, kad atėjo laikas, kad tikrai jos noriu, kad tikrai žinau, jog noriu su ja melstis. Tad važiavau darytis ikoną. Atvažiavus pamačiau, kad yra "Draugystės" ikonos paveikslėlių, tada man nebeliko dvejonių, kokią ikoną gamintis. Gamybos procese nusprendžiau: juk čia "Draugystės" ikona, kodėl aš negaliu padaryti dviejų ir vienos padovanoti sau svarbiam žmogui, su kuriuo noriu stiprinti ryšį, todėl pasidariau dvi ikonas ir vieną padovanojau savo sutvirtinimo mamai.

Ikoną pasidaryti pačiam svarbu todėl, kad užsimezga stiprus ryšys, ypač jeigu gamini su intencija turėti ją savo maldos kampelyje ir melstis. Antra, ją turėti svarbu todėl, kad matai prieš save Dievo paveikslą. Yra Biblija, kurią gali skaityti arba per Mišias girdėti skaitinius. Panašiai yra su ikona: joje yra pavaizduotas kažkoks motyvas ar momentas iš Jėzaus gyvenimo. Todėl, kai meldiesi, ji tampa brangi, brangi tampa draugystė su Jėzumi, tau nereikia įsivaizduoti Jėzaus, nes Jis yra čia pat, Jis yra šalia.

Milda, 2017

Pirmąją, mažą Jėzaus ikonėlę gavau dovanų per Kalėdas, bet "nesusidraugavau": su ja nesimeldžiau, o pastačiau į lentynėlę. Ten ji ir tebestovi. Antrąją, Švenčiausiosios Trejybės, gavau dovanų per gimtadienį. Ši buvo didesnė ir šiaip visai graži, todėl norėjau pasikabinti ant sienos, bet nebuvo vinukų, tad pastačiau prie tos pirmosios. Jinai taip pat tebestovi. Vėliau, per Lietuvos jaunimo dienas, galima buvo pasidaryti ikoną, bet aš nedariau. O per šeimų savaitgalį darėsi šeimos, ir mano tėvai pasidarė. Kitaip nei aš, jie su ikonomis meldėsi, nepastatė dulkėti. 

Pirmąją ikoną dariau piligriminėje kelionėje Varkalės - Pivašiūnai. Ir su šia melstis neteko, nes ją reikėjo padovanoti. Manoji ikona atėjo labai keistais keliais. Kažkas ją darė toje pačioje piligriminėje kelionėje, bet paliko, nes tingėjo pasistengti: kreivai priklijuota, apdraskyta kažkokia. Vadovas atidavė ją man patvarkyti ir padovanoti žmogui už medieną. Kartu turėjau galimybę pasidaryti dar vieną ikoną. Naująją ikoną padovanojau tam žmogau, o pataisytą pasilikau sau. Maniau, melsiuos su ja, bet vėl pastačiau į lentyną. Ten jau stovėjo trys ikonos. 

Gal po savaitės atėjo keistas noras: galvoju, reik pasimelsti, bet neturėjau tam skirtos vietos, tad ikonos taip ir stovėjo. Dar po savaitės susikeitėm kambariais su tėvais. Atsirado galimybė susikurti nuolatinę maldos vietą. Pradėjau melstis kiekvieną vakarą. Bet, galiu prisipažinti, meldžiuosi ne kiekvieną vakarą, nes pasistačiau ikoną ir šalia dvi žvakes. Jas reikia uždegti, o dažnai tai atrodo per didelis darbas, tad atsigulus į lovą meldžiuosi kaip ankščiau.

Vis dėlto su ikona yra paprasčiau melstis, nes nereikia vargti įsivaizduojant Jėzų. Tu atsimerki ir matai Jo veidą. Aš žiūriu į Jėzų, o Jėzus žiūri į mane. Taip pat mažiau blaškaisi, nes, kai meldiesi lovoj, užsimerkus arba užmiegi, arba žiūri į sieną ir net nepastebi, kaip mintys nuklysta. Jei turi nuolatinę vietą maldai, vadinasi, esi paskyręs savo namų kampelį Dievui, esi Jam padovanojęs.

Karolina, 2017

Malda man yra bendravimas su Dievu, yra santykis, širdies atvėrimas. Tiek, kiek meldžiuosi, tiek ir esu santykyje su Dievu. Rytą pradedu malda į Švč. Mergelę Mariją, trumpai, savais žodžiais prašau jos globos tai dienai. Vėliau, susiruošusi važiuoti į darbą, įsėdusi į mašiną visada žegnojuosi ir prašau palaiminti mano kelionę. Šitą maldą kalbu seniai, nes patyriau dvi avarijas. Pirmąją - kai man buvo 14 metų, labai gerai prisimenu. Ėjau iš mokyklos į fotoateljė pasiimti nuotraukų komjaunimo bilietui, - buvo sovietmetis, 1987 metai, ir galvojau, kad Dievo nėra. Vos po kelių minučių pėsčiųjų perėjoje mane partrenkė automobilis. Vis dėlto Dievas norėjo, kad aš gyvenčiau: likau gyva po tos avarijos. Antrą avariją patyriau dar po 14 metų ir vėl per stebuklą likau gyva. Esu labai dėkinga Dievui, kad Jis net tris kartus dovanojo man gyvenimą.

Dirbu Kaune, į darbą važiuoju 40 minučių, šį laiką neretai skiriu maldai. Spalį - Mergelės Marijos Rožinio mėnesį, meldžiuosi Rožinį. Ne taip seniai atradau šitą maldą. Ankščiau man atrodė, jog čia tik bobučių bažnyčioj malda, ir man ji buvo nepriimtina, gal per ilga, bet Dievas tarsi įdėjo Rožinį man į rankas ir tarė: "Kalbėk". Atrandu, kad tai yra labai graži, labai stipri malda, nes Rožinis yra Kristaus gyvenimo slėpinių apmąstymas. Vakare trumpa malda dėkoju Dievui už dieną.

Linkiu visiems atrasti savo maldą, atrasti santykį su Dievu, kuris iš tikrųjų keičia žvilgsnį, keičia gyvenimą, žvilgsnį į žmogų, į santykius, kuris laisvina, kuris gydo ir iš tikrųjų teikia labai didžiulę ramybę. Kristus sakė: "Aš atėjau į pasaulį, kad jūs turėtumėte gyvenimą, kad apsčiai jo turėtumėte", tai aš linkiu visiems gyvenimo su Kristumi ir gyvenimo su malda.

Daiva S., 2017

Esu buhalterė, todėl mėgstu viską tiksliai suskaičiuoti. Man reikalingos taisyklės, įstatymai, įsakymai, nurodymai ir pan. Susidraugauti su Dievu, kuris kažkur išskėtęs rankas mūsų laukia, man atrodė neįmanoma: reikėjo, kad Jis aiškiai pasibelstų, kad pamatyčiau, kaip Jis atidaro duris. Neįsivaizdavau savęs besimeldžiančios, bendraujančios su Dievu, bet, kaip dažnai minima, Dievui nėra neįmanomų dalykų. Pirmą kartą susidūriau su malda būtent tokių susitikimų metu: grupelei bebaigiant dalintis viena moteris meldėsi paprastais žodžiais; sakė pačius paprasčiausius dalykus, bet jie, atrodo, lietė tik mane, buvo skirti man. O paskui buvo pasiūlyta "imti ir pabandyti tai namuose". Man labai patiko, tiesiog patiko, užkabino, ir aš pradėjau melstis su sūnumi. Kadangi reikėjo atlikti tikybos užduotėles, tai mes pasimokydavom ir susikabinę už rankų padėkodavom Dievui už dieną, už tai, ką išmokom ir, aišku, visada pridėdavom prašymų. Sūnaus prašymai pradžioje būdavo labai suprantami ir paprasti: jis norėjo čipsų, taip ir meldėsi, dabar jau sugeba padėkoti už dieną, už draugus, už duotą gyvenimą, už šeimą. Klausant dešimtmečio maldos, tai yra labai stipru, ir už tai esu dėkinga Dievui.

Atrodė, kad melstis moku, viskas tvarkoje. Tačiau atėjo laikas melstis viešumoje. Pirmas viešos maldos potyris buvo išvykoje į šeimų stovyklą: kiekvienai šeimai turėjo tekti tarnystė, ir labiausiai bijojau maldos. Tikrai būčiau nevažiavus vien dėl tikimybės, kad reikės melstis, bet dukra labai norėjo į tą stovyklą, todėl įlindau į internetą ir susiradau daug įvairių maldų. Už šeimą, už sveikatą, už vaikus, už tėvus, Teresės maldas, atradau senovinių visokių maldynų, kurių ir dabar turiu ir jais naudojuosi. Prieš išvykstant į stovyklą visa šeima sustojom ir nuoširdžiai meldėmės, kad mums tik nereikėtų melstis. Atrodo juokinga, gal kažkam baisiai skamba, bet taip buvo. Dievas tikrai maldas išklauso: mums tikrai nereikėjo melstis, gavom plauti indus, ruošti pusryčius ir buvom patenkinti.

Antrais metais vykom labai drąsiai, bet jau patį pirmą vakarą aš ištraukiau lapelį su malda. Dukra iš mano veido išraiškos suprato, kad kažkas įvyko. "Kas atsitiko?", - klausia. Sakau: "Vakaro malda". Mergaitė išmintinga, tad sako: "Pasikeisk su kunigu". Na jau, galvoju, kaip čia dabar bėgsiu. Tiesiog ramiai iškvėpusi tariau: "Viešpatie, pats prisiprašei. Ką norėjai, tą gavai, dabar aš kalbėsiu Tavo vardu, ką Tu man perduosi, tą aš pasakysiu žmonėms. Stenkis perduoti tai, kas paliestų jų širdis". Porą valandų iki tos maldos aš labai ramiai jaučiausi, nepergyvenau ir nedrebėjau, ir žinau, kodėl. Viešpats tai padarė, nes jei būtų paskirta kitai dienai malda, aš, aišku, būčiau susiradus savo užrašus ir turėjus ką gražiai paskaityti ir pasimelsti. Tą vakarą pirmą kartą viešai meldžiausi, ramiai tariau lyg Dievo žodžius, dėkojau už tai, ką gavau toje stovykloje, prašiau tų dalykų, kurių tikiuosi iš Jo. Visai ramiai. Tai ir noriu pasakyti: malda man suteikia ramybę.

Dabar turiu draugą, kuris visada su manimi. Jeigu man labai sunku, visada tariuosi su Viešpačiu. Gal kažkam skamba nelabai įtaigiai ar įtikinamai, bet iš tiesų taip yra. Pastebėjau, kad vyras pavydi, nes jis nori būti svarbiausias ir geriausias patarėjas, todėl šiuo metu meldžiuosi, kad Viešpats man daugiau kalbėtų per vyrą. Tada padėkoju vyrui, o Viešpačiui sakau: "Aš gi žinau, iš kur visa tai".

Dar vienas stiprus liudijimas apie maldos poveikį mano gyvenimui: aš išsigydžiau iš visiško savo nevertumo prieš Dievą. Anksčiau įsivaizdavau, kad yra žymiai vertesnių žmonių, kad Viešpats išklauso maldas tų, kurie yra tvirtesni už mane. Dar negaliu pasakyt, kad esu visiškai pasveikusi, bet tikrai esu sveikimo kelyje.

Džiaugiuosi ir suvokiu, kad Viešpats tikrai myli kiekvieną iš mūsų. Malda yra kiekvieną kartą vis kitokia. Taip pat labai daug kovoju su baimėmis ir šiuo metu raminuosi jaunimo giesme "Dievas yra meilė, nebijokite". Kaip pati išgirdau prieš kelerius metus, tai visiems linkiu: pabandykite tai atlikti namuose. Kiekvienas savaip, kiekvienas skirtingai, tačiau iš širdies, nuoširdžiai, su sau artimais žmonėmis, su Viešpačiu. Tikrai pajusite, anksčiau ar vėliau, kad Viešpats stovi už durų, beldžiasi ir laukia mūsų. Amen.

Asta M., 2017

Praėjusiais metais kartu su žmona Asta lankėme Alfa kursą, nes mūsų dukra Urtė, kaip ir Jūsų vaikai šiais metais, ruošėsi Eucharistijos sakramentui. Galėčiau išvardyti daug ypatingų kurse išgyventų patirčių, tačiau šį vakarą norėčiau pasidalinti viena - man labai ypatinga.

Iki šio kurso nelaikiau savęs netikinčiu ir neišmanančiu pagrindinių Katalikų tikėjimo tiesų. Tačiau mano žinojimas dažnai būdavo enciklopedinis, formalus, o tikėjimas, kaip dabar suprantu, labiau paviršutiniškas. Apskritai, kaip ir daugelis žmonių, buvau linkęs priešinti tikėjimą ir žinojimą: juk, jei tiki, vadinasi, nežinai, jei žinai, tuomet tikėjimo ir nebereikia. 

Alfa kurse pirmiausia susirinkę pažiūrėdavome filmuotą medžiagą, kurioje kunigas supažindina su tikėjimo pagrindais. Tuomet pasiskirstę grupelėmis dalindavomės savo apmąstymais, tiek teigiama, tiek neigiama patirtimi, gyvo tikėjimo liudijimais. Pirmoje vakaro dalyje svarbiausia būdavo tiesiog protu suprasti pateikiamą informaciją, antroje - nepabijoti atverti širdį esantiems šalia, tikėti ir pasitikėti iki tol visiškai nepažįstamais žmonėmis. Galiu drąsiai tvirtinti, kad šis proto ir širdies atvėrimas leido patirti ne vieną stebuklą. 

Pirma, šie iki tol visiškai nepažįstami, svetimi žmonės tapo labai artimi ir brangūs. 

Antra, būtent jų patirtys ir gyvo tikėjimo liudijimai padėjo sustiprinti ir pagilinti mūsų tikėjimą (sakau mūsų, nes užsiėmimus lankėme kartu su žmona - tai buvo ypač prasmingas ir smagiai kartu praleistas laikas, kuris, be viso kito, dar padėjo ir mums vienam kitą geriau pažinti bei dar labiau pamilti, nors jau galvojome, kad tiek metų pragyvenus kartu labiau pažinti ir pamilti vargu ar įmanoma).

Trečia, tik kurso metu aš pradėjau po truputį suprasti daugybę su mūsų tikėjimu susijusių dalykų: apie tai, kaip tarp mūsų veikia Šventoji Dvasia, apie Kristaus auką, apie tai, ką iki tol tik intuityviai nujaučiau: kad meilė Dievui neįmanoma be meilės žmonėms, kad gyvas tikėjimas Kristumi pirmiausia yra gyvas meilės ryšys.

Kunigas Povilas viename savo pamoksle yra labai gražiai pasakęs, kad neįmanoma mylėti to, ko nepažįsti. Tai tikra tiesa. Kaip ir tai, jog neįmanomas joks gilesnis kito žmogaus - apksritai pasaulio, Dievo - pažinimas be meilės. Tikėjimas ir pažinimas vienas kitam neprieštarauja, priešingai, tik tikėjimo ir pažinimo, širdies ir proto vienovė man leidžia kiekvieną dieną suprasti pačius svarbiausius gyvenimo dalykus, pastebėti didžiausius stebuklus: tai, kad gyvenu šiame pasaulyje, kad turiu mylimus ir mane mylinčius žmones - žmoną, vaikus, tėvus, brolį ir seserį, kaimynus, Jus - pažįstamus ir dar nepažįstamus, kad turiu namus, galiu dirbti...

Dievas leidžia šiuos stebuklus pastebėti ir išgyventi kiekvieną dieną, Dievas per meilės ryšį sujungia į prasmingą visumą atskiras gyvenimo sritis, atskiras veiklas, skirtingas patirtis namuose, darbe, skirtingus santykius su skirtingais žmonėmis. Neįmanoma mylėti to, ko nepažįsti, neįmanoma pažinti to, ko nemyli. Neįmanoma pažinti Dievo, nemylint jo kūrinių - žmonių, gamtos, pasaulio.

Neįmanoma iš tikrųjų pažinti šio pasaulio ir savęs, suvokti esminių jo tvarumą palaikančių principų nemylint Kūrėjo. Per Kristų mokausi giliau suprasti, per Kristų mokausi labiau mylėti. Ir tai man pats didžiausias stebuklas. Tikiu ir žinau, kad jei šiuose užsiėmimuose ir apskritai savo gyvenime atversite širdį ir įtempsite protą, patirsite ne vieną fantastišką stebuklą.

Mindaugas, 2017

Nesame tikri vieviečiai. Su šeima į Pilypiškių kaimą atsikraustėme prieš devynerius metus. Ir už tai esame labai dėkingi Dievui. Nes būtent ši Bažnyčia ir Vievio parapijos bendruomenė padėjo mums (man) atrasti visiškai kitokį santykį su Kristumi. Kaip minėjo vyras, mes visada lankėme Bažnyčią ir meldėmės, tačiau šis mano ryšys su Dievu buvo panašus į pavaldinio ir viršininko ryšį: kada kalbėdama parenki žodžius, apie daugelį dalykų apskritai net neužsimeni, kada labiau bijai negu myli.

Alfa kursas ir šie žmonės, kuriuos išgirsite kalbančius kiek vėliau, padėjo atrasti asmeninį santykį su Jėzumi. Šis santykis - tai vaiko ir Tėvo santykis, netgi, drįsčiau sakyti, draugų santykis, kurį nuolat jauti savo kasdienybėje - kiekvieną dieną ir kiekvieną valandą. Tai suteikia man ramybę, išvaduoja iš baimės ir nerimo, o rytą, atmerkus akis ir pasimeldus už dar vieną duotą nuostabią dieną, ta rudeninė tamsa už lango nebeatrodo tokia gniuždanti.

Malda ir gyvas santykis su Kristumi keičia viską aplink tave, jis pakeitė net mano pačios požiūrį save. Būdavau amžinai savimi nepatenkinta: per kvaila, per stora, beveik niekada nepadarau tiek, kiek esu suplanavusi, dažnai prarandu saiko jausmą. Suvokimas, kad esu mylimas Dievo vaikas, kuris ir klysta, ir klumpa, ir vėl keliasi, padėjo net į save pažvelgti su meile ir atlaidumu.

O Šventosios Dvasios veikimas yra tiesiog nuostabus. Trumpai noriu pasidalinti vienu savo patyrimu, kada, manyčiau, Šventoji Dvasia man padėjo suvokti kai kuriuos, atrodytų, paprastus dalykus. Vilniuje, važiuodama į darbą troleibusu ir - nori nenori - stebėdama žmones, galvodavau, koks baisus yra laikas, kaip jis suvienodina žmones - vyrus ir moteris, kaip žmonių veidai praranda savitumą, grožį, darosi panašūs, pilki ir labai dažnai irzlūs. Ir štai vieną sekmadienį šioje Bažnyčioje priėmusi Komuniją ir pasimeldusi pažvelgiau į žmones, taip pat laukiančius Komunijos, ir staiga aš pamačiau ir kartu be galo aiškiai supratau, koks kiekvienas žmogus yra gražus, savitas, ypatingas, vertas meilės...

Dar vienas man labai svarbus suvokimas - tai naujo ypatingo ryšio atradimas su tais, kurių jau nebėra ir kurie man buvo labai brangūs. Ne kartą esu pasakojusi savo draugams, kaip matydavau, kad mano seneliai vakarais kartu melsdavosi ir visada žegnodavosi prieš valgį. Visada sakydavau, koks tai gražus senų žmonių paprotys. Ir tik dabar suvokiau, kokią didžiulę reikšmę ši bendra malda turėjo jų gyvenime: nesu mačiusi jų susipykusių ir nesu girdėjusi jų dejuojančių, nors palaidojo keturis vaikus, iš kurių vienas beveik šešiolika metų pragulėjo ant lovos. O kada mano Mama sakydavo, kad ji daug meldžiasi ir norėdavo apie tai pasikalbėti, aš atsainiai burbtelėdavau: "Ai, Mama, visi meldžiamės." Deja, tik dabar taip aiškiai suprantu, kokia didžiulė atrama tikėjimas buvo Mamai, po tėvo mirties iki savo gyvenimo pabaigos našlavusiai dvidešimt penkerius metus.

Šį rugsėjį kelis sekmadienius į Bažnyčią teko ateiti vienai, nes vyras buvo išvažiavęs. Ir vieną sekmadienio rytą, leisdamasi nuo tilto, matau, kaip laipteliais įsikibusi į tilto turėklus leidžiasi sena močiutė, vilkinti gėlėta suknele ir ryšinti šviesią skarelę. Į kitos pusės turėklus įsikibusi tamsiu kostiumėliu vilkinti moteris, gerokai per šešiasdešimt. O paskui jas leidžiuosi aš. Ir suprantu, kad visos mes skubame į Mišias. Nepažįstu šių moterų, bet tą minutę ar dvi minutes išgyventas bendrystės jausmas - viena įspūdingiausių šio rudens patirčių.

Visi mes, čia susirinkusieji, esame susaistyti šio ypatingo ryšio vienas su kitu ir su Kristumi. Linkiu pamiršti visiems šiandien nebaigtus darbus ir atverti širdis toms naujoms ypatingoms ir stebuklingoms patirtims, nes tikiu, kad nieko negali būti ir nėra svarbiau už tą, kuris yra mūsų Kelias, Tiesa ir Gyvenimas.

Asta S., 2017

Visą laiką budėkite ir melskitės. (Lk 21, 36)

 .