Dvasinių pratybų liudijimai

Garbė Jėzui Kristui!

Šv. Ignaco "Dvasinės pratybos" - tai 33 savaitės neįprastos maldos ir pokalbių su Dievu. Vis laukiau, kada Dievas prabils tiesiai man į ausį, paims už rankos ir nuves į tą kelią, kuriuo turiu eiti. Norėjosi Jį apčiuopti, gal net "sučiupti". Ilgai nedavė ramybės klausimas: "Kodėl Visagalis nepaliečia visų žmonių vienodai? Kodėl pasirinko mane? Juk yra daug vertesnių!" Daug kartų girdėjau atsakymą: "Dievas myli ir kviečia visus, tačiau ne visi atsiliepia, ne visi sutinka eiti meilės keliu. Mylėti reiškia veikti vardan Dievo ir pasaulio gerovės. O tai nelengva".

Pradžioje man buvo sunku. Jaučiausi gavusi didelę dovaną - galimybę priartėti prie Viešpaties, gavusi malonių - ypatingų Dievo gebėjimų ir norą padėti žmonėms, bet kartu jaučiausi už visa tai esanti Jam skolinga. Norėjosi kažkokiu būdu grąžinti tą skolą, tik nežinojau, kaip. Dabar esu rami. Tikiu, kad esu Dievo vaikas, kad Jis mane myli gal net stipriau nei aš myliu savo vaikus, Jam tereikia mano meilės ir ėjimo ta pačia kryptimi. 

Didžiausias turtas, kurį gavau iš šių pratybų yra dvasinė ramybė, pasitikėjimas Dievu visur ir visada ir suvokimas, kad viską, ką turiu, gavau iš Dievo. Kai širdimi suvokiau, kad viskas, ką sugebu, yra Dievo dovanos, man nebekyla noras lyginti save su kitais. Tiesiog žinau, kad Viešpats mane apdovanojo ir esu Jam už tai dėkinga - už visas savo savybes, gabumus ir žmones, kuriuos Jis man siunčia. Ne viskas man patinka, ne viską noriu priimti, bet visąlaik esu dėkinga, nes gaunu puikią progą rimčiau pasvarstyt apie dovanos prasmę. Viešpats man niekuomet neleidžia užsnūsti.

33 savaites gyvenau tą patį, bet kartu ir visiškai kitokį gyvenimą. Sprendžiau ir sprendžiu įvairiausias problemas, juokiuos ir verkiu, tačiau išmokau džiaugtis tuo, ką turiu ir gaunu kiekvieną dieną. Per kasdienius mąstymus, per dienai bėgant kylančius klausimus išmokau bendrauti ir tartis su Dievu. Taip, vis dar suabejoju, ar einu tinkamu keliu, ar tikrai gerai išgirdau ir/ar supratau, ko Dievas nori. Tačiau dabar galiu drąsiai klaust: "Viešpatie, ar gerai supratau Tavo valią? Ar tai tikrai Tu mane vedi?", nes žinau, kad Jis - mylintis mano Tėvas…

Išmokau gyventi šia diena, neatidėliot nieko svarbaus rytojui, nes niekada nežinau, kada Viešpats ateis. Užsimaniusi apkabint vaiką, einu ir apkabinu. Nuostabiausia, nė vienas nė karto nesupyko už tokiu būdu nutrauktą kompiuterinį žaidimą ar pokalbį su draugais. Esu labai dėkinga, kad išmokau pasakyt žmonėms, kaip juos vertinu - nes nežinau, ar bus suteikta kita proga tai padaryti.

Dabar gyvenu troškimu, kad kuo daugiau žmonių patirtų nuostabų gyvenimą Kristuje.

Žinau, kad kitąmet kartosiu pratybas. Kodėl? Todėl, kad jos niekuomet nesibaigia, be to, pirmąkart labai skubėjau. Labai norėjau greičiau patirt stebuklą. Dabar pratybas kartosiu su Juo širdyje: eisiu per gyvenimą kartu, giliau pamąstydama, neskubėdama, kasdien vis arčiau Tėvo.

Dėkoju, Viešpatie, už tai, kad mane myli, už galimybę atlikti pratybas, už nuostabius palydėtojus, už labai skirtingas ir įdomias bendrakeleives, už giesmes, skambėjusias už sienos susitikimų metu. Dėkoju, Viešpatie, už tai, kad esu ir už tai, kad Esi!

Visada su Dievu!

Asta, 2017

Dvasines pratybas atlieku jau trečią kartą. Pirmi "Kambarėlio" metai buvo atradimų metai na, o dabar jau treti, tad "medaus mėnuo" pasibaigęs, bet žinau, kad noriu būti kartu. Daug rutinos, bet kartu ir pasitenkinimo, kad kiekvieną dieną yra paskirtas pasimatymo su Dievu laikas. Truputį apmaudu, kad nepatiriu tiek emocijų kaip pirmaisiais metais, bet suprantu, kad čia ištikimybės išbandymas ir džiaugiuosi, kad "nepabėgau".

Saulius, 2016

Dvasinės pratybos išmokė kalbėtis su Jėzumi, jausti Jo artumą, teikiamą ramybę. Pradėjau mokytis atskirti, kuri dvasia paveikia mintis. Prakalbo Biblija. O svarbiausia, aš pamačiau žmones. Iš tikro pamačiau. Pamačiau jų akis. Pajutau vienybę, artumą, bendrystę.

Jūratė, 2016

Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę! (Mt 25, 34)

 .