ALFA liudijimai

Garbė Jėzui Kristui!

Vienas iš Alfa kurso metu aptariamų klausimų yra: "Ar Dievas mus veda?" 

Prieš porą metų mūsų dukra ruošėsi priimti Sutvirtinimo sakramentą. Neprieštaravau, nors ji ir neklausė mano nuomonės. Matydama, kaip dukra su dideliu džiaugsmu ir noru laukia kiekvieno artėjančio susitikimo, supratau, kad tai jai labai svarbu. Vis dėlto pykau, kad labai daug laiko praleidžia parapijos namuose ir bažnyčioje, vėlai grįžta namo. Taip pat girdėjau visokių gandų apie veiklą parapijos namuose ir bažnyčioje.

Kas ją taip traukė supratau tik tada, kai atėjo laikas jaunesniajai dukrai ruoštis priimti Pirmąją Šventąją Komuniją. Žinojau, jeigu ruošimės Vievyje, reikės lankyti Alfa kursą, kiekvieną savaitę dalyvauti šv. Mišiose, vaikams teks daug mokytis, važiuoti į kažkokią išvyką... Kaip minėjau, iš aplinkinių buvau prisiklausiusi neigiamų atsiliepimų. Visada sakiau, kad toks pasiruošimas ne man. Aš neturiu tiek laiko ir noro. Rasiu kitą parapiją, kur viskas paprasčiau. Bet vyresnioji dukra man pasakė, kad neklausyčiau, ką žmonės šneka, o pabandyčiau nueiti į bent kelis susitikimus, kad pati pamatyčiau, kas ten vyksta iš tikrųjų, o tada spręsčiau, ar tęsti čia - Vievyje, ar ieškoti kitos parapijos (kaip daro nemažai žmonių).

Jau per pirmąjį susitikimą supratau, kad nėra taip baisu, kaip kalbama. Po kelių susitikimų nusprendžiau, kad tikrai liksiu, mokysiuos ir eisiu šiuo keliu. Tada pradėjo keistis mano gyvenimas. Bėgant laikui sužinojau labai daug svarbių dalykų, apie kuriuos anksčiau net nepagalvodavau. Vyras taip pat įsitraukė į veiklas. Stipriai pasikeitė mano požiūris į Bažnyčią, į aplinkinius. Pažinau daug naujų, geranoriškų žmonių, iš kurių galiu mokytis. Taip pat pasikeitė ir artimiausių draugų ratas. Viskas, manau, tik į naudą.

Labai džiaugiuosi, kad mūsų, Vievio parapijoje, yra Alfa kursas. Laukdavau kiekvieno susitikimo, kada galėsiu toliau semtis žinių, augti tikėjime ir būti kartu su tokiais nuostabiais žmonėmis. Ačiū.

Dabar galiu atsakyti į klausimą: "Ar Dievas mus veda?" Taip, Jis tikrai mus veda, kartais vingiuotu, varginančiu, kupinu iššūkių savo taku. Jis kiekvienam iš mūsų yra sukūręs tikslą, link kurio mus veda. "Mokysiu tave ir rodysiu tau kelią, kuriuo turi eiti; patarsiu tau, lydėdamas tave akimis." (Ps 32, 8)

Jūratė, 2017

Alfa kursas išplėšė mane (mus abu su vyru) iš kasdienybės karuselės, privertė stabtelėti ir susimąstyti: Kas aš? Kokį kelią renkuosi - ar jis veda prie Dievo, ar suka į aklavietę? Koks mano santykis su kitais žmonėmis, ar bendraudama sugebu juose įžvelgti Dievo atvaizdą? Kas yra malda ir kodėl Dievas ne į visas mūsų maldas atsako? Kaip galiu pajusti Šventosios Dvasios veikimą? Kaip galiu pasipriešinti blogiui? Kaip nugyventi likusį savo gyvenimą visavertiškai?

Šeštadienio popiečių (šeštadienį pasirinkome todėl, kad norėjome lankyti abu su vyru. Nuoširdžiai patariu tiems, kurie dar tik pradės šį kursą, lankyti kartu, nes kai kurių dalykų grįžus neįmanoma papasakoti) laukdavome su nekantriu džiugesiu, o iš šių susitikimų visada išeidavome didžiai pakylėti dvasioje. Gal kas replikuos: "Nereikia čia aikčioti. Ėjote todėl, kad reikėjo eiti." Pirmiausia, žodis "reikėjo", čia netinka - mes norėjome eiti, ypač išgirdę kunigo Povilo kvietimą ir jau dalyvavusių   Alfa kurse liudijimus. Be to, "intrigavo" pažadas vykti su nakvyne į vienuolyną. Antra, tikrieji stebuklai (drįstu šią įgytą patirtį taip vadinti) prasidėjo ne iš karto, o tada, kai tapo mažiau svarbu, ką pasakysiu pati ir ką apie mane pagalvos kiti, ėmus atidžiau klausytis aplinkinių ne tik ausimis, bet ir širdimi. Mes labai laimingi, kad mūsų moderatorė Kristina gebėjo mus padrąsinti, įkvėpti ir atverti. Esame jai labai dėkingi už nuoširdumą, kartais net skausmingą atvirumą, už bendras maldas, už ypatingą buvimą kartu. Nesu ekstravertė, tad neretai pokalbiai su nepažįstamais mane slegia. Čia viskas buvo atvirkščiai: "svetimi" žmonės pasidarė labai artimi ir savi, o dabar, kursui pasibaigus, aš jų ilgiuosi ir džiaugiuosi išvydusi bažnyčioje ar mieste. 

Būdavo, kad po filmuotos medžiagos peržiūros ar pokalbio grupelėje kažko imi ir iki galo nesupranti, tačiau prabėga šiek tiek laiko, ir staiga aiškiausiai tai suvoki per kažkokį atsitikimą, pokalbį ar dar kažkaip kitaip, net sunku tuo patikėti. Man taip nutiko ne vieną kartą, bet ryškiausia iš šių patirčių - suvokimas, ką reiškia būti pripildytam Šventosios Dvasios. Už šį stebuklingą suvokimą esu be galo dėkinga Dievui ir kunigui, nes tai aš patyriau po Išpažinties - dvasinio pokalbio. Apskritai smarkiai pakito požiūris į Išpažintį ir, visų svarbiausia, pakito pats santykis su Dievu. Niekada nebuvau nustojusi melstis ar lankyti Bažnyčios, bet man kažkodėl atrodė, kad negalima Dievo "trukdyti" dėl kokių nors menkų, nereikšmingų savo problemų. Dabar, drįstu sakyti, aš užmezgiau asmeninį santykį su Dievu ir nebėra dalykų, apie kuriuos negalėčiau su Juo kalbėtis. Dievui aš stengiuosi atiduoti savo nerimą, baimes ir rūpesčius, nuolat dėkoti Jam ir džiaugtis viskuo, ką Jis suteikia...

Pabaigoje norėčiau kreiptis į tuos, kurie abejoja, ar verta lankyti Alfa kursą, ypač pykstančius dėl pasirinkimo laisvės "suvaržymo": mielieji, pažvelkime į save, į savo aplinką atidžiau ir pamatysime, kad mūsų laisvę varžo ne Dievas, kunigas ar Bažnyčia, o pirmiausia mes patys, priimdami kaip duotybę visą vartotojiškos tuštybės mugę, kuri brukama per žiniasklaidą, netgi pokalbiuose su bendradarbiais ir pažįstamais. Mes patys nuolat vertiname, apkalbame ir teisiame kitus, niekada nepamirštam "dalyvauti" maksimų ar norfų "mišiose" ir pernelyg mažai laiko skiriame savo sielai ir Tam, kuris yra mūsų Kelias, Tiesa ir Gyvenimas.

Asta, 2017

Alfa kursas labai praturtino mūsų dvasinį gyvenimą. Paskaitos, kurių įrašus visi kartu žiūrėdavome, padėjo giliau suprasti svarbias krikščionybės tiesas, išgrynino krikščioniškosios pasaulėžiūros nuostatas ir leido jas aiškiau susieti su asmeniniu gyvenimu. Galima drąsiai sakyti, kad krikščionių tikėjimas tapo nepalyginamai artimesnis bei asmeniškesnis, nors ir iki Alfa kurso save laikėme Katalikų Bažnyčios nariais. Nors mokymai buvo tikrai įdomūs ir vertingi, vertingiausia kursų dalis prasidėdavo jiems pasibaigus, kai mažose grupelėse imdavome analizuoti duotus klausimus ir dalintis asmenine patirtimi. "Darbas" grupėje leido giliau pažinti tiek kitus grupės narius, tiek patį save, nes dažnai tekdavo sau užduoti tokių klausimų, kokių kasdienybėje paprastai neiškildavo. Jautrūs ir nuoširdūs grupelės narių pokalbiai apie Dievo paieškas, bandymus giliau suvokti gyvenimo prasmę, Dievo ženklus ir Jo veikimą mūsų gyvenime padėjo užsimegzti ypatingam ryšiui, kuris nenutrūksta ir dabar. Lankydami Alfa kursą mes labai aiškiai asmeniškai pajutome, koks artimas ir ypatingas ryšys gali atsirasti tarp visiškai iki tol vienas kito nepažinojusių, svetimų žmonių, pradėjusių kartu melstis ir kalbėtis apie Dievą, tikėjimą ir artimo meilę. Mūsų bendras buvimas leido visa jėga pajusti, kokie teisingi Kristaus žodžiai: "Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų".

Mindaugas, 2017

Man, nemėgstančiai didelių susibūrimų, sunkiausia buvo pirmoji susitikimo ir pasidalinimų diena. Jaučiausi didelė balta varna. Maniau, kad aš vienintelė į bažnyčią einu tik per Velykas ir Mišias už mirusiuosius, nieko nežinau ir nesuprantu. Bet Dievas turi savo planą. Pamažu supratau, kad tikrai ne viena taip jaučiuosi ir kad giliai širdyje visada nešiojausi Dievą, tik to nesuvokiau. Pradėjau laukt kassavaitinių susitikimų ir prasmingų pokalbių. Grįžusi namo, apsiraminusi ir viską permąsčiusi suvokdavau, kad gaunu tai, kas mane pripildo ir užpildo. 

Jei trumpai - gavau norą eiti pirmyn ir keistis. Daryti gėrį ir matyti jį aplinkui yra nuostabu ir nepakartojama. Jei dar abejojat Dievo buvimu ir veikimu, pabendraukit su parapijos jaunimu, pažvelkit į jų spindinčias akis - tokio džiaugimosi būvant Dievo vaiku nežinau, ar buvau kada kur mačiusi. 

Dabar negalėčiau įvardyti visko, ką gavau iš Alfa kurso, susitikimų, pasidalinimų, kiek sužinojau, tačiau požiūris į gyvenimą labai pasikeitė. Dievas man davė kitą gyvenimo kelią. Tai startas, nauja pradžia. Dabar tuo keliu einu toliau. Skaitau, gilinuos, labai daug mąstau, ką darau ne taip ir kaip tą galiu pakeisti, kaip kitų žmonių gyvenimą padaryti lengvesniu, geresniu ir artimesniu Dievui… 

Gal skamba savanaudiškai, bet gyventi su Dievu yra lengviau - žinau, kad šalia manęs visada yra Asmuo, kuris mane myli, manimi rūpinasi ir mane veda. Visi man skirti išbandymai yra neveltui. Dievas žino, kodėl visa tai vyksta, o man telieka stengtis viską teisingai išgirsti ir vykdyti. Tačiau, kita vertus, suvokiant visas Dievo dovanas suprantu, kokia atsakomybė man tenka: kiek esu skolinga Dievui, t.y., kiekvienam žmogui. Užtat kaip gera žiūrėt į žmogų, jam padėt ir jo veide matyt Dievo šypseną. Todėl dabar kiekvienam žmogui norisi pasakyti: “Jei bent truputėlį, jei bent širdies krašteliu jauti, kad Dievas kalbina tave - atsakyk Jam, jei girdi ar jauti, kad kažkas stovi už durų - tai Dievas - atidaryk duris Jam, o jei nieko nematai ir negirdi - melstis ir prašyk, kad Dievas su tavim pasikalbėtų, tave paliestų”. 

Ačiū Dievui už visas malones, kurias man suteikė. 

Asta, 2016

Vis dėkoju Dievui ir sveikam protui, kad, nors ilgai dvejojusi, šeimos narių skatinama nusprendžiau lankyti Alfa kursą. Kiekviena Alfa kurso paskaita atskleisdavo kažką naujo apie krikščionybę, lėmė dvasinį augimą. Tik šio kurso metu tikrai supratau, kas yra meilė ir ramybė, malda ir dvasingumas. Tapau ramesnė, pradėjau daugiau šypsotis, maži kasdieniai rūpesčiai nebeišveda iš pusiausvyros. Prie vaišių stalo dalijantis savo paruoštomis gėrybėmis ir bendraujant įdomiomis temomis stiprėjo bendrystė. Tikrai visi noriai lankėme Alfa kursą, augome tikėjime, dalijomės patirtimi ir džiaugsmais. 

Alfa kursas į mano ir mano šeimos gyvenimą tikrai įnešė tik teigiamų pokyčių. Tapome dvasingesni, paslaugesni, pakantesni kitiems bendruomenės nariams. Dėkoju Dievui už suteiktą galimybę augti tikėjime!

Sigita, 2016

Dėkoju Dievui, kad atvedė mane į Alfa kursą, kuris gerokai “supurtė” ir padėjo perskirstyti gyvenimo prioritetus. 

Vadinau save katalike, stengiausi gyventi dievobaimingai, rėmiausi krikščioniškomis vertybėmis augindama savo vaikus. Dievu tikėjau neleisdama sau abejoti, nes jaučiau Jo vedimą ir ženklus. Tačiau šiandien galiu pasakyti, jog mano tikėjimas buvo tik paviršutiniškas. Dabar ir pačiai atrodo keista, kad žmogus visur (moksle, karjeroje, kūryboje) siekia tobulėti, o tikėjime apsiribojama tik tradicijų išlaikymu. 

Alfa kursui esu dėkinga už savo augimą; už bendraminčius; už atrastą tikinčiųjų bendruomenę ir savo vietą joje. Ypač džiaugiuosi tikinčiu jaunimu ir Alfa kursu sutvirtinamiesiems - jų amžiaus maištaujančioms asmenybėms toks kursas labai vertingas. 

Rasa, 2016

Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę! (Mt 25, 34)

 .